Papasakosiu savo nuotikį.
Ateinu aš kartą į piceriją, užsisakau picą (man liepė palaukt, nes tuomet kepė picą kažkokiam žmogui) ir atsisėdus laukiu.
Po kokių 1O minučių žiūriu įeina kažkoksai turkas ar arabas nu vienu žodžiu atrodė jisai taip :
Ant galvos aprištas rankšluostis su karoliukais, su ilga barzda, su ilga spalvota suknele ir ilgais raudonais batais.
Užeina jis ir sako pardavėjei :
- A tai a mana pica iškėpė?
- Iškėpė, iškėpė.- atsako pardavėja.
- Nu tai dok.
- Tuoj duosiu, palaukit.
- A tai ka čia laukt? Ka to čia? Dok mana pica pasokiau. Dok.
- Tuoj palaukite pabarstysiu prieskonių.
- Tu ka kam man tė prėskoniai a tu ka? Skonį man tik godini ir vioskas. Davai dok graičiau.
- Gerai. Imkite.
- A tai o tu alėjaus įpylei o ne?
- Taigi jūs sakėte, kad nereikia...
- A tu kvaila vopše a ne? Aš sokiau, kad proskienių neraik, o tu ka tu čia? Man olėjaus dok.
- Gerai...
- Dovai dovai pilk pilk..
- Prašau.
- Očiu. Viso gers.
- Viso.
Vat štai toks pokalbis tarp jų buvo. Visi žmonės picerijoje vos nesivartė iš juoko
Paporinsiu aš jumi gerbiamieji skaitytojai dar vieną savo nuotykį, kuris nutiko kol aš gyvenau Lietuvos kaimų ir miestelių sostinėje -Balbieriškyje. Šis miestukas - kaimukas iki šiol su milžiniška nostalgija virpina mano jautrią širdelę, tas...