Na sugalvojom eidamos pas draugės mamą į darbą užsukt į kapines. Tai buvo apie 7h vakaro, taigi tamsoka. Einant link kapinių vartų jau pradėjo krėst šiurpulys na, bet smalsumas nugali viską
bent jau mum taip atrodė. Kapinės senos, kapai vienas prie kito, net sunku praeit. O dar medžių ošimas, lapų po kojomis čiuženimas, kiekvienas garsas mus gasdina... Susitarėm nueit atskirai, iš drąsos, iki galo ir gryžt, susitikt prie pagrindinio įėjimo. Na einu dešiniaja puse, tamsiausia puse. Žiūriu į paminklus ir kaikur degančias žvakes. Sustojau giliai įkvėpt ir nurimt. Staiga! Pro mano akis kažkas pralėkė taip, kad net lapai garsiai sušmereno. Pašaukiau drauges vardu, neatsiliepė. Būčiau girdėjus jei būtų ''žwengusios'' mat įkerta kokį prikolą ir lūžt pradeda. Na einu toliau, kvėpavimas darosi vis gilesnis ir greitesnis. Atsirado toks jausmas, kad mane kažkas stebi. Sustojau, apsidairiau, nieko nesimato. Einu toliau, jau matosi galinis išėjimas, pradėjau bėgt, šokinėjau tarp paminklų, bet vieno peršokt nepavyko, užkliuvau, paskriejau 1,5 metrų ir kaip tiesiausi ant žemės, kad net iš smegenų kokteilis pasidarė. Šiaip ne taip atsistojau ir dar sugebėjau ant juodos katės uodegos, ar kojos užlipt, kad ji grėsmingai sumiaukė ir drėskė man... Nelaimė? Nemanau, jau katik buvo. Keturiom nuropavau prie galinio išėjimo, atsikvėpiau ir ''sutrumpinau kelią'' nubėgau taku, už kapinių zonos prie pagrindinio įėjimo. Taip sutaupiau laiką ir baimę
viena grazia diena nutarem su pusbroliais pasivazineti dviraciais. Kadangi dviraciai buvo tik 3, o musu buvo 6, tai turejom vienas kita vezt! vaziuojam, vaziuojam: tik ziurim vienas mano pusbrolis nukrito! Antras kaip pradejo zvengt, kad net pats nukrito....