Apsilazinom

Tarnavau Latvijoj. Mes keturi lietuvaiciai, buvom nusiusti i rusu vaiku darzeli pasakoti vaikuciams apie armija. Primetem, kad esame desantininkai, tankistai ir liejom tas visas nesamonus ju nuostabai.
Tramvaju grizinejom atgal i xazarmas. Sedim gale, spoksom i kazkokia grazuole stovincia prie galiniu duru salia musu, ir kaip pradejom ja apsnekineti, kad pabaigos tam nesimate: kaip neblogai ja butu paturejus, nes uzpakaliukas gan didokas ir apvalutis. Primetem, kad neblogai ir nuciulptu su tom putliom lupytem ir t.t. Kalbam lietuviskai, kas gi mus cia supras?!
Musu sustojimas. Atsistojam salia jos ir mano draugelis latviskai, "Atleiskit, ar jus lipate sekancioj stotelej?". Ji atsisukdama lietuviskai, "Lipu, lipu berniukai". Pazaliavom momentaliai. Nu tokios gedos dar niekada nebuvau turejes. Ta ten stovejo ir viska girdejo. Po sio ivykio, daugiau niekada nieko neapsnekineju, nesvarbu kokioj sali buciau, juk niekad nezinai...