Rapolas Rakalas: Kaip policininkai sugavo viešosios tvarkos pažeidėją Rapolą Rakalą

| 2002 05 30 09:25:11 |


Vakar dienos popietę, sėdint nostalgiškame Sereikiškių parkelyje, mano žymusis draugas Benediktas, bandydamas nepaspringti ką tik atidaryto alaus butelio putomis, tėškė man: "Rapolai, gal ir nieko rašai, tačiau neatskleidi politinių ir ekonominių problemų savo straipsniuose. Tavo tekstai neturi išliekamosios vertės".

Ši jo kritika privertė mane susimąstyti: iš tiesų rašau apie merginas, Gyvates ir Smakus, jų "kabinimus", savo bendradarbę ir kitokius vėjus užuot aštria plunksna pliekęs socialines negeroves, atskleidęs korupcijos atvejus, vertęs nuo pjedestalo nesąžiningas vyriausybes ir šaukęs tautą į kovą už geresnį rytojų. Mąsčiau atsakingai ir giliai, nes net nepastebėjau, kaip šalia mūsų netikėtai atsirado socialinė negerovė dviejų žalių policininkų pavidalu. Tiesa, jie iš karto išaiškino, jog tikroji socialinė negerovė esame būtent aš ir Benediktas, nes Vilniuje alaus viešose vietose gerti negalima. "Juokauja tie policininkai, - pamaniau sau tyliai, - tikriausiai mane, garsų "Omni Laiko" žurnalistą, atpažino ir nori autografo. Tuoj išsitrauks iš vidinės kišenės aplamdytus, nučiupinėtus, riebalų dėmėmis nusėtus mano rašinius ir paprašys parašo". Tokia mintis man labai patiko ir norėdamas, kad ranka nedrebėtų raitant įmantrų palinkėjimą, gurkštelėjau alaus. Deja, šis veiksmas nebuvo pats protingiausias, nes policininkai tai palaikė įžeidimu:

- Jūs negirdite ar apsimetate kvailiu - čia negalima gerti... - ir jų rankos nevalingai nusileido ant "bananų".

Griežtas jų tonas ir nedviprasmiški rankų veiksmai išbaidė mano saldžias šlovės svajas. Tai man visai nepatiko ir aš supykau:

- Puikiai girdžiu, tačiau aš už laisvą Lietuvą kraują liejau ir prie Seimo ant barikadų it koks Gavrošas stovėjau ne tam, kad dabar negalėčiau ramiai alaus išgerti.

Maniau, kad mano prieš gerą dešimtmetį atlikta patriotinė pareiga suminkštins policininkus. Deja, užuot man, senam kovotojui, atidavę pagarbą, jie susidomėjo Gavrošo tapatybe:

- Koks dar Gavrošas? Apie ką čia kalbi? Viešose vietose negalima gerti alaus. Viskas.

Tuomet paklausiau, iš kur jie žino, kad mes geriam alų? Jie atsakė, kad mato iš butelių. Aš nepasidaviau, iškeldamas mintį, kad teoriškai tai gali būti ir "Coca-Cola", įpilta į alaus butelius. Jie man pasiūlė pasakas sekti bobutei. Aš atsakiau, kad esu našlaitis ir bobutės neturiu. Jie atsakė, kad mano šeimyninė padėtis jų nedomina. Tuomet aš klastingai primerkiau dešinę akį ir pradėjau, mano manymu, gudrius išvedžiojimus: "Nors ir esate abejingi Lietuvos našlaičių padėčiai, tačiau, ponai policininkai, iš kur žinote, jog mes iš tikrųjų geriame alų, o ne skystį, panašų į alų? Tai galėtumėte nustatyti dviem būdais: pirmasis - atlikti nuodugnius tyrimus kriminalistikos laboratorijoje, o antrasis - pačiam paragauti". Tačiau iš karto autoritetingai perspėjau, kad policininkams darbo metu ne tik gerti, bet ir rankose laikyti alaus butelių nedera. Tokia mano argumentacija, kuri turėjo juos priblokšti savo neatremiama logika bei grakščiu paradoksalumu, jų nesuglumino: it įgudę pokalbių šou dalyviai jie greitai rado kietą kontrargumentą - jei jau esu toks gudrus, tai gal noriu su jais pasivaikščioti iki komisariato. Atsakiau, kad mielai, bet, deja, negaliu palikti vieno Benedikto, kuris per mūsų įdomų pokalbį mane tampė už rankovės ir su kiekviena mano garsiai išsakyta mintimi įspirdavo į kelį. Policininkai vėlgi nesutriko ir pasiūlė eiti abiems. Benediktas, dar kartą įspirdamas į koją, taikiai patikino, kad jam labai gerai ir čia. Atkaklūs ir metodiški Benedikto veiksmai davė savo - kairę koją man ne juokais skaudėjo. Tad akimirką dvejojau, ar toliau tęsti vaisingą diskusiją su policininkais, ar trenkti atgal Benediktui. Policininkai šią pauzę interpretavo savaip: klausimai ir pasiūlymai išsisėmė. Todėl jie ramia sąžine pradėjo surašinėti protokolą. Kai paprašė dokumentų, sužibo paskutinė viltis:

- O jūs žinote, kas aš esu? - paklausiau tiesdamas savo pasą, kurį turėjau pasiėmęs apsilankymo Seime proga.

- Rapolas Rakalas, - abejingai perskaitė iš paskutinio paso puslapio policininkas.

Tuomet aš ir supratau, kad jie tikrai neskaito "Gatvės tekstų" ir nieko nežino apie įžymų XXI amžiaus pradžios rašytoją, t.y. mane. Ir nebus jokių išimčių. Teks savo kailiu išbandyti seną romėnų išmintį: "Dura lex, sed lex" ("Sunkus įstatymas, tačiau įstatymas"). Ši mintis mane galutinai privertė susitaikyti su realybe. Tad demonstratyviai išpyliau likusį alų ir prasikaltusiai išklausiau policininkų pamokymų: "Šį kartą apsiribosime įspėjimu, tačiau jei per metus dar sykį sugausime begeriantį alų viešoje vietoje, tuomet bausime visu įstatymo griežtumu".

Tik pamanykite - Rapolas Rakalas turės laukti visus metus, kad galėtų išgerti kokį alaus butelį Sereikiškių parkelyje. Kur tai matyta? Melancholiškai nueinant policininkams liūdnai pagalvojau: "Jie traukia toliau, o kur Lietuva eina?". Ir dar Benediktas mane iškoneveikė: esą nedera policininkų erzinti jų tarnybos metu. Taip jie tampa pikti ir agresyvūs. Iš tiesų gal aš per daug įžūliai ir visiškai nepilietiškai elgiausi, protestuodamas prieš skaisčiaveidžio Vilniaus mero potvarkį? Juk tie policininkai tik dirbo savo darbą. O diskusijos su viešosios tvarkos pažeidėjais, atrodo, nėra numatytos policininkų darbo instrukcijose.

Tad jei norite mane paguosti nelaimėje ir pareikšti savo nuomonę dėl mano elgesio, rašykite rapolas@nkp.lt.

Socialinis niekdarys pažeidėjas Rapolas Rakalas


NK naujienos