Žmogus dingo

Tai atsitiko apie 1991m.Trys vyrai - tai mūsų kompanija važiuojam Žiguliais pietų Ukrainos keliais.Kairėje čia pat Karpatai,nuostabūs vaizdai,puikus oras ir nuotaika.Pietų metas.
Kažkuris pasiūlo sustoti papietauti.Mintis gera ir lyg specialiai mums pastatyta pavėsinė cia pat.Sustojam,kraunam iš bagažinės maisto produktus ant pavėsinės stalo,juokaujam.Romas ir sako:vyrai,ruoškit maistą,mane gi gamta už krūmelio šaukia.Gerai.Su Sigitu pjaustom dešras,pomidorus.Suruošiam stalą kaip reikiant.
Galima būtų ir pradėti,betgi Romas dar negrįžęs.Luktelkim.Laukiam.10min.praeina-Romo nėr.20min.praeina-Romo nėr.30min.praeina Romo nėr.Pradedam pykt.O man nuojauta sako,kad kažkas turi įvykti,nes kiekvienoje kelionėje su juo fantastiški nuotykiai nutuinka.Nueinu Romo ieškoti.Prieinu krūmus,žiūriu - linguoja,siūbuoja švendrai,už jų siautulinga
,labai srauni upė,nešanti visokius kelmus,šakas.Vanduo juodutėlis,daugiau panašus
į pliurzę nei į vandenį.Apsidairau ir kiek akis mato,tas pats vaizdelis.Pašvilpauju,parėkauju -
veltui.Ką galvoti? Grįžtu,pasakoju Sigitui situaciją ir bloga nuojauta apima abu.Einam jau abu pėdsakų ieškoti.Randam brįdę per švendrus ir sekam ja.Brįdė baigiasi,toliau kunkuliuojanti juodo purvo upė.Sunerimome ne juokais.Romas ,aplamai,vaikinas tvirtai sudėtas,boksu kada tai užsiiminėjo,tačiau šiuo momentu tai mūsų neguodžia.Dingo žmogus.Sėdim abu pasimetę,nežinom nuo ko ir paieškas pradėti.Negalim juk šiaip imti ir draugą palikti.Nusprendžiam laukti.O kas beliko daryt?
Laukiam.Praeina valanda,antra -Romo nėr.
Pagaliau Sigitas lėtai taria: žiūrėk,kažkas keisto.Žiūriu nurodyta kryptimi.Keliu labai labai toli(o jis tiesus kaip styga)kažkas visai nerealaus juda mūsų link.Sigitas drebančiu balsu - velniai griebtų,juk tai ateivis.Stengiuosiu įsižiūrėti.Tikrai ateivis.
Žemėje nesu nieko panašaus taip judančio matęs.
Sigi,ką darom-pralemenau? Čia susikryžiavo daugybė jausmų.Ką daryti?Bėgti?Palikti Romą ir bėgti?Pareigos jausmas ima viršų.Sustingę,akis išpūtę žiūrim į neatpažintą objektą,judantį keliu mūsų link.Kas bus,tas bus.Lyg tyčia anei jokios mašinos,anei jokio žmogaus kelyje.Objektas lėtai,tačiau artėja.Jo eisena darosi vis panašesnė į pingvino žinbgsnius.
Jau tik gal koks kilometras liko.Pradedam geriau įsižiūrėti.Kontūrai vis labiau panašėja į žmogaus.Kol kas dar nieko nesuprantam.Objektas artėja.lieka 100m.-sėdim,nejudam.Lieka 50m.-sėdim,nejudam.Lieka 10m.- o viešpatie - čia gi Romas.Na beveik Romas.
Pagaliau jis šalia mūs.Su Sigitu imam šokti pergalės ( net nežinau kaip pavadinti)šokį.Taip
juokiausi gal pirmą kart gyvenime.Romo kūno nematyt.Jis visas po storu raudono molio sluoksniu,tik akys blizga.Romai,po velnių,kur tu buvai tris valandas ir kur tu tuo moliu išsitepei.Na ir juokeliai tavo?Truputį apsivalo burną nuo molio ir pasakoja.Taigi, nueinu už krūmo,o ten toks mažytis upeliukas.Aš jį peržengiau.Tik pradėjau dirža segti,kai po mano kojom sudundėjo žemė ir pamačiau,kad į mane tiesiai
atsirita purvo banga.Vos muilą išnešiau.O paskui ėjau ieškoti kokio liepto,nes persikelti per purvo srautą neįmanoma.Einu,einu,nei kaimo,nei žmogaus,o visas krantas raudono molio,kuris gan keistai vis lipa manimi aukštyn.Iš pradžių dar stengiausi nuo jo atsikratyti,tačiau greitai įsitikinau,kad tai beviltiškas darbas ir atsidaviau likimui.Kol lieptelį,tiksliau kartį ,permestą radau,tai teko sukarti gal kokius 7 ar 8 km.
Džiaugsmui galo nebuvo.Romą jau belaidoję buvom
ir staiga atsirado.Ačiū dievui.
Mielas skaitytojau,šiame aprašyme viskas tikra,ir vardai tikri,tik mūsų herojus jau anapilyje.Tačiau kiek su juo keliauta,kiek nuotykių patirta.Jei matysiu jūsų norus daugiau išgirsti apie mūs nuotykius,būtinai papasakosiu.
Ačiū,kurie skaitėte.Viso...