Ragu

Na,pamačiau preito savo pasakojimo vertinimą,pagalvojau,gal tikrai kai kam nuotaika pagerėjo.Tam ir pasakoju.
Šio pasakojimo dalyviai tie patys,tik šį kartą dviese - aš ir Romas.Grįžtam iš Tolimųjų Rytų.Esame Chabarovsko aerouoste,atstovim ilgą ir nuobodžią eilę bilietams įsigyti(ne be kyšio.Gelbsti merginoms lenkiškų šešėlių rinkinukas).Iki lėktuvo reiso į Maskvą laukti 3 val.Reik kaip tai tą laiką prastumti.
Nepaprastai karšta,mat rugpjūčio vidurys.
Išeinam į aikštę prieš aerouosto pastatą,
dairomės. Akis užkliūna -grupelė japonukų.Tokie visi su juodais kostiumais,rankose po portfelį.Rimta delegacija.O jau leipsta juokais,kažką tarp savęs japoniškai klegėdami.
Iš ko gi tas toks juokas ,dairomės.Lyg ir nieko juokingo nematyt.Atkreipiam dėmesį į vieną jų.Tas ranka rodo į medį,tiksliau.į kelmą.Mat
aerouostas pastatytas iškirstame miške,tik kelmai likę aplink,bet tie kelmai sulig japonukų ūgiu.Supratom ko japonukai juokiasi.Vėl nuobodu.Ogi žiūrim priešingoj pusėj pastatėlis su užrašu "Čajnaja" - suprask arbatinė.Patraukiam link jos,įeinam.Didelė salė
tuštutėlė,stalų daugybė.Prieinam prie bufeto.
Atsiranda barmenė - kiek paritus, tiek pastačius.Teiraujamės ką galėtume užsisakyti.Paaiškina trumpai drūtai.Nieko nėra išskyrus ragu ir arbatą.Ką gi.Gerai bus ir tas.
Imam po padėklą,dedam užsakymą ant jo ir keliaujam arčiau atvirų durų.Mat čia kiek gaiviau,ne taip tvanku.Pasidedam ragu,arbatą.Romas nuneša abu padėklus į vietą padėti.Pradedu nagrinėti ragu sudėtį.Tai maždaug du šaukštai nedavirtų ryžių ir nesupran
tamo gal gyvulio šonkaulio gabaliukas su mėsos likučiais.Be entuziazmo imamės ragu.Duryse pasirodo figūra,apsirengusi kariškai.Antpečiai rodo esant papulkininkiui.Raudonas raištis ant
dešinės.Skaitom- "dežurnyj po vokzalu".Suprantam.Čia pat siena su Kinija.Ne eiliniams budėti.Taigi,papulkininkas pasielgia lygiai kaip mes - arbata ir ragu.Pasirenka atsisėsti lygiai kaip mes - arčiau durų,tiesiai Romui už nugaros,na o man tiesiai prieš akis.
Pasideda,neša padėklą.Palydim akimis,užjaučiam.
Staiga pro Romo petį matau,iš po stalo išlenda didžiulė gauruota aiškiai šuns galva,pasisuka snukis link papulkininkio ragu,stveria ir neria pro duris.Viskas vyksta akimirksniu.
Papulkininkas dar tik deda padėklą į vietą nė nenujausdamas kokią jam šuo šunybę iškrėtęs,o aš nei su Romu nespėjau šia naujiena pasidalinti,kai grįžta,matau, stalo kaimynas.
Matau,kaip ištįsta jo veidas.Arbata yra,lėkštė yra.ryžiai yra,ragu nėra.Apsidairo atidžiai - nieko įtartino.Arčiausiai gi sėdi Romas.Jis ir nenutuokia kas čia ką tik įvyko.Prieina prie Romo,prisistato pagal visus statuto reikalavimus ir klausia Romo,kaip jis vertina ragu.Aš jau springstu juokais,o Romas visai natūraliai,nieko neįtardamas raportuoja,kad ragu galėtų būti ir geresnis.Papulkininkio veidas persimaino,kai supranta,kad mes ne rusai,
kad nugvelbėm jo ragu ir dar tyčiojamės.Dokumentus-išrėkia.Nutraukiam užkandžiavimą,ieškom pasų.Galvoju,kaip čia jam dabar paaiškinti situaciją.Nepatikės,dar labiau pasius.Ir nežinia,kuo viskas būtų pasibaigę,jei būt nepriėjusi besikvatojanti barmenė.Ji tiesiai - šviesiai paaiškina,kad yra šuo,kuris čia kiekvieną žioplį apvagia.Einam,sako.Išeinam lauk,o už durų visa krūva šonkaulių nugraužtų.
Va,sako barmenė,kreipdamasi į kariškį,čia ir tavo ragu likučiai.Papulkininkio ranka griebia pi..toleto dėklą,betgi taikinio tai nėra.
Nusispjovė,pridūrė dar rusiškai,žinoma,apie motiną ir numojęs ranka nuėjo.Likusį iki reiso laiką iki žvengimo juokėmės,kai barmenė pasakojo apie gudriojo šuns išdaigas arbatinėje.

Jei kam nors nuo šio pasakojimo nuotaika pagerės,liksiu patenkintas...Viso