Bronelės ūkio elektrifikacija

Išbandes daug įvairių verslų beja visi baigėsi nesėkmingai, aš jau buvau beveik nusispjaunas į verslininko duoną, kaip viena

diena netikėtai sužibo toks pasiūlymas, o buvo taip:
Kaip visada su geriausiu savo draugu Urniežiumi sėdėjome Balbieriskio aludėje, alumi ir šlapimu kvepiančioje svetainėje prie

savo stalelio, na staleliu koks tulas pilietis nevadintų ant kelmo uzmesto faneros lapo. Skaniai gurkšnodami "Ugnikalnio" alų

mes, vaikydami šūdines muses nuo jau sveikai įraudusių nosių, kalbėjom koks blogas gyvenimas, keikėm supuvusį kapitalizmą

ir šlovinom komunizmo rytojų. Pas mus aludėje visi buvo komunistai. Mes šnairuodavom pro aprūkusius aludės langus į šiknius

kapitalistus važinėjančius golpukais ir kitokiu gėriu. Vienu zodziu buvo eilinė diena kaip į mūsų aludę įvirto visa šlapia

Bronelė, tokia nedidukė liesa ilgais susitarsiusiais šiaudų ir utėlių pilnais plaukais, keistai besivartančiom akim, o beja akys

jos buvo išskirtinės tokios didelės ir kiek išvirtusios rodės kad ją kas spaudžia visą laiką. Mindžiukuodama moliu aplipusiais

guminiais ji sustojo prie mūsų vip stalelio. Nusišypsojo, nušvito keli belikę jos dantys mūsų žvairiose bet žvitriose akutėse, sako

ji kimiu balsu mūm: Vyrai turiu prasymą, gal alektra pjungtumėt man, o tai pabodo su žibaline gyvent. Na ji žinojo, kad męs su

Unciumi vedėme elektrą Jokūbo vienkiemin. Tik ji nežinojo, kad po to įvykio mes truputį nukentėjom, apdegėm, kurstelėjom ir

aktelėjom. ir ji nežinojo, kad mes už tai šiek tiek sėdėjom Pravėniškių sanatorijoj kaip mes sakydavom.
Zodziu, as atsistojau, nusispjoviau pro savo dantų šverplą, pro ją skrepliai lėkdavo du tris metrus jei pamenat iš ankstesnių

pasakojimų, trinktelėjau savo liesu bet kietu kumštuku stalan, beja taip ištaškydamas savo ir Urniežiaus alų ir solidžiai tariau,

apsiimsim Bronele. Šelmiškai išsišiepiau išsipučiau kaip kalakutas ir tokiu klaikiai klastingu žvilgsniu žiūrėdamas tariau: O

kaip skaitysimės, gal sakau ant kūtės po to? Bronelė šiek tiek nuraudo ir sukdama sau pirštą į delną nudelbusi akutes tarė

TAIP. Urniežius iš už stalo subliovė, kad ir jis norėtų, taigi vis tiek kartu dirbsim... Pažadėta buvo ir jam.
Na išėjus Bronelei mes užsisakėm dar ir dar alaus. Po to ėmėm aptarinėti darbų planą. Aš pairyžau būti darbų vadovu, o

Urniežių paskyriau vykdytoju. Urniežius staiga paklausė gan įdomų klausimą: Iš kur gausim laidų? Aš šelmiškai mirktelėjau

jam. Po tos nakties Balbieriškyje dingo visos spygliuotos vielos tvoros. Kaimiečiai gūžčiojo pečiais lūdnai žvelgdami į

stypsančius stulpelius be vielų ir kaip visada keikė valdžią.
Mes su Urniežiumi visas vielas jau buvom pasidėję pas Bronelę kieme. Bronelė matydama tokią didžia darbų pradžią spraigė

kaip koks žiogas po kiemą. O mes su Urniežiumi jau įsivaizdavom kap duosimės kūtėje su ja... Na sakom kad darbas sektūsi

reikia išlenkti taurelę kitą. Bronelė neliko abejinga tuoj mum ant kelmelio išdygo pilstuko karabitinio rauginto katinuose

cocacolos bambalis. Na guviai aptarinėdami darbus mes ištuštinom tą bambalaitį ir ėmėmės Broneles ūkio elektrifikacijos.

Susukom du vielų galus ir numetem prie daržinės. Aš paėmiau vieną vielą< Urniežius kitą ir kaip kokie broliai darbštuoliai

patraukėm laukais iki artimiausios elektros linijos. Vargais negalais ji buvo pasiekta. Na sakau Urniežiau kelk galus viršun.

Urniežius pasiėmė savo vielą ir vikriai it koks barsukas įkopė viršun. Rūpestingai prisuko savo galą prie linijos laido nučiuožė

žemėn. Pasiėmęs mano vielą įkopė vėl ir ją besukant nutiko keistas dalykas ko iki šiol sėdėdamas ant medinio gulto ir

žvelgdamas pro grotas nesuprantu. Žiuriu kad Urniežius kažkaip keistai ten viršuj kratosi, sakau Urniežėl ar viskas tau ten

gerai. Urniežius tik buuu rrr uuuurr kažką veblena. Koojos jo į šonus mataruojasi, vienas guminis nulėkė žiuriu, po to kitas, o jis

tvirtai įsikibes į laidus breiką šoka. Po to žvilgt į Bronelės sodybos pusę,- dega. Ar tikrai patrinu akutes mirkt mirkt akurat

dega. rėkiu lipk Urniežiau žemėn gana maivytis bėgam, gaidį raudona Bronelei paleidom, neklius mum natūros, bėgam kol

galim. O jis tik brrrr brrr ten viršuj. Žiuriu Bronelė pievom atskuodžia, taip klebensčiuodama keistai paklaikusiom akim,

plaukai ir andarokai tik plevėsuoja. Rekiu: Urniežiau tu kaip nori, o aš bėgu. Brrrrrr ugh brrrrr viršuj. Tik šlumšt staiga

Urniežius žemėn, akys stulpe delniukai rūksta, boksininko poza, o Bronelė jau čia pat. Nevilties apimtas rėkiu, Bronel Urniežius

jau taves laukia pasiruošes, delnus trina trina, net dūmas ruksta ir dėjau i kojas, bėgu ir atsigrežes matau kaip Bronelė basliu

lupa Urniežių ir rėkia:Bestija iskarijote tu, pažiūrėk, ka padarėt, ko guli čia apsiputojes, nieko negausi, ir nežiūrėk čia tokiom

akim. O aš dar greičiau bėgu.
Sulėkė Balbieriskin ir gaisrinės ir greitoji ir palicija. Surado mane palicija aludėj. Sako sėsk elektrike, važiuosim. Kaip

atsisėdau tai taip ir po šiai dienai sedžiu.