vos nesugrioviau sau gyvenimo...

nezinau net nuo ko pradeti... is anksto atsiprasau uz klaidas ir uz tai jei pasakojimas bus nerislus... esu jauna, dar tik 17, visas gyvenimas pries akis.. aciu Dievui ,kad apskritai dar gyvenu... viskas prasidejo nuo tada, kai tevai pakankamai manim pasitikejo kad isleisdavo i sokius.. buvau gal kokiu 14 metu.. paprasti sokiai jokio alkoholio, jokiu cigareciu, jokiu bernu.. ne tas dar galvoje buvo, noredavau tik pasilinksmini ir pasokti.. praejo gal kokie metai, pirmas cigaretes dumas.. nepatiko, bet pameginau ir negalejau sustoti... tas pats buvo ir su alkoholiu, is pradziu tik vienas mix'o buteliukas, velau alus, sidras, brendis, dektine... zodziu kuo toliau tuo daugiau laipsniu... isgerdavau gana retai , tik kai eidavau i sokius, kad butu linksmiau, ir kad butu lengviau atsipalaiduotu, juk pradejo ir vaikinai traukti, o alkoholis budavo geras draugas kai reikedavo su jais kalbeti, kalba lengviau risdavosi... porai metu turejau isvykti, tada siek tiek susitvarkiau, meciau rukyti, beveik negeriau... ir stai gryzau atgal, vel seni draugai, seni blogi iprociai... gal pries metus pradejau labai daug gerti.. nezinau kodel, nebuvau nusivylusi savo gyvenimu, depresija nekankino, buvau gana tvirto charakterio, bet alkoholiui ir cigaretems negalejau atsispirti... savaitgaliais prisigerdavau, kita diena reikedavo pataisyti sveikata.. veliau viskas perejo i kasdienini gerima... nesuprantu kaip tevai nepastebejo kad as pasikeiciau, kad buvau nebepanasi i save ir apskritai kaip nesuprato kad as rituosi i bedugne... turbut per daug manim pasitikejo, ir net neturejo tokios minties kad as galiu rukyti ir gerti... susiradau vaikina, jaunesnis buvo uz mane, bet pakankamai subrendes... siek tiek apramino mano paselusi gyvenima, neleisdavo rukyti.. bet as vistiek pasislepusi nuo jo uztraukdavau duma.. bet veliau prisipazindavau.. supratau kad jis ne man skirtas, nes del mylimo zmogaus padaryciau bet ka, o del jo net rukyti nesugebejau mest... po 3 menesiu draugystes isikyrem. Vasara, geras oras, tusai, cigaretes, gerimai... tapau alkoholike, bet pati dar to nesupratau... visai nesenei tik itikinau save kad reikia liautis... meciau rukyti, nezinau kaip, bet dabar i cigaretes nebegaliu net ziureti, tikiuosi kad daugiau niekada neberukysiu. nors niekada nesakyk niekada.... nerukau jau puse metu, labai dziaugiuosi, vienu kvailu iprociu maziau... o del gerimo... vis dar negalejau sustoti... pradejo neberupeti mokslai, apskritai niekas neberupejo... nieko nenorejau tik linksmintis ir prisigerti... draugu man reikedavo tik tam kad butu su kuo isgerti, veliau galedavau linksmintis viena... niekas nesuprato kad rituosi i bedugne... niekas negalejo man padeti tik as pati... jau nebenorejau gerti, bet negalejau... ir vel eilines isgertuves... pabundu ryte,na kur jau ten ryte, gal 2h dienos... siaubingas galvos skaumas... jau senokai tevai vis pagaudavo mane isgerusia, bet sugebedavau lengvai isisukti.. o cia buvo mano paskutinis alkoholio lasas... atsikeliu is lovos, ir sirdy perveria siaubingas skausmas... suklumpu ir negaliu atsistoti.. namuosia nieko nera... neturiu zodziu apsakyti kaip isigandau... gulejau ant zemes ir verkiau.. del skausmo, ir del to kad esu tokia nevykele.. gulejau ramiai ir laukiau, pati nezinau ko labiau norejau ar numirti ar gyventi... mirti norejau tik del to siaubingo skausmo.. pradejo suktis galva, nebelabai supratau kas vyksta, isgirdau kaip kazkas rakina duris... gryzo brolis, isigando pamates mane gulicia, klause kas yra, as vos turejau jegu paskyti kad skauda sirdy.. jis mane pagulde i lova ir atnese vaistu, greitosios prasiau nekviesti, bijojau... jauciau kaip mane visiskai apleidzia jegos... sirdy nustoja skaudeti... uzmigau... prabudau, brolis sedi salia paemes man uz rankos ir verkia... pirma kart pamaciau ji verkianti... maldavau kad tevam nieko nesakytu... visa nakti nemiegojau. gulejau lovoje , verkaiu ir galvojau... pagaliau supratau , kad as verta geresnio gyvenimo, kad galiu daug daugiau pasiekti negu tapti prasigerusia valkata... bet alkoholis vistiek padare savo, jau nebegeriau, bet pradejau paniskai bijoti tamsos, pradejo vaidentis... viena diena uzmigau pietu miego, atsikeliau ir pradejau drebeti, negalejau nustoti, nesupratau kas darosi, taip drebedama pragulejau gal penkiolika minuciu... nerealiai isigandau. po to vel visa nakti verkiau... gyvenimas vel pradejo svieseti, jau nezinau kiek laiko negeriau, bet ir nebenoriu. ismokau linksmintis be svaigalu... dekui Dievui kad dar narkotiku nepradejau vartoti... susiradau nauju draugu, kurie taip pat neruko ir negeria.. kartu praleidom sventes, linksmai be jokio alkoholio... alkoholis.. sitas zodis man dabar kaip keiksmazodis... nezinau is kur turejau tiek jegu ir kantrybes kad sugebejau atsistoti ant koju ir pradeti gyvenima is naujo... zinau viena, kad niekada daugiau nebenoriu to patirti.