tai nutiko prieš tris metus.važiavau į Palangą autobusu.sėdžiu,laukiu kol autobusas prie stotelės privažiuos.prieina močiutė,pradeda verkti,sako "gal gali,mergyte,man padėti?aš esu pirmos grupės invalidė ir manęs be palydovo į autobusą neįleis".na patikėjau aš ja,iš kur galiu žinoti ar taip yra ar ne.sako "tu atiduosi man pinigėlius už bilietą autobuse,o aš nueisiu nupirksiu sau ir kitą tau".paaiškino,kad taip ji įrodys,kad ne viena važiuoja.grįžta ji su bilietais,einam laipintis,patikrina mūsų bilietus kontrolierius-apsauginis (jis ten ir apsauginiu dirba) taip pasižiūrėjo į mane su kažkokia ironiška šypsenėle,truputį nejauku pasidarė.įlipom su babusia,atsisėdom,o ji sako "duok pinigėlius už bilietą" (38 Lt) ir man tada rožiniai akiniai suskilo,dašuto kur čia šuo pakastas.su invalidumo pažymėjimu pigiau,o pliusą aš jai padarau.sakau "babute jei jau taip mane išdūrėi,tai bent nuolaidą padaryk"
,tai žinokit porą litų nuleido.galvoju "ai,tegul,gal babutėi labiau reikia tų pinigėlių nei man".bet labai supykau,kai išgirdau jos knarkimą.be jokio sąžinės graužimo,ji nutarė pamiegoti,taip demonstruodama,kad ji nei kiek nepergyvena šitaip apgaudinėdama žmones.be to labai garsiai knarkė,trukdė man skaityti.
tai vat vaikai,nevisada reikia tikėti mažučių,atrodytų bejėgių bobučių ašaromis.
buvo tai Lietuvai betampant nepriklausoma respublika, kažkur 1990m. 5-6m man kažkur tada buvo. Na važiuojam mes Vilniuj 40 maršruto autobusu. Buvo jau beveik žiema, šalta, grįžinėjom iš kaimo,apsikrovę su mama. Ir nuo Saltoniškių stotelės...
greiciau man labai skaudejo