sunyciai

na ka, nuotykis nutiko pries kokius 6 m., kai mano sunytis teturejo 3 metus, o as pati - 16. eilinis ziemos vakaras. uz lango jau tamsu. ir sunytis pranesa, kad man JAU LAIKAS eit su juo kazkur... is namu (beje, ne toks jau ir sunytis - visas suo, rotveileris, bet nepiktybinis mano giliu isitikinimu). o salta, tingiu galvoju as cia su juo ratukus sukt, pasiziurejau per langa - kiemas tuscias, pamoviau antsnukiu (nemaniau aisku kad jis reikalingas, bet kad kokio velyvo praeivio pernelyg neisgasdintu) ir isejau be pavadzio... ech... kur mano protas buvo? kaimynas lygiai taip pat velai vedziojo savo kalyte - is kazkokio baliaus ka tik grizes ar kazka tokio veliau pasakojo. kalyte nedidute, kai pamate artejanti mano gremezda tai iskart i kojas ir kazkur uz namo prapuole. maniskis lygiai taip pat is paskos ir irgi dingo is akiu. ir paskutine sitoj eilutej as skuodziupaltu atsilapojusiu, savo turta gaudau. ir geda: visada is kaimyno zvengdavau kad visi normalus sunys pasaukti ateina ir tik visokius prietrankas gaudyt reikia...uzbegu uz namo - matau: maniskis begineja, uostineja kazka ir visai nesijaucia kaltas pabeges! bjaurastis koksai! jau kad sukilo nervai, ciupt suni uz pakarpos, pi..t per ausi ir tempt namo. o suo tik garr ir jau butu isiseges i ranka - gerai kad su antsnukiu! man sokas: savas suo puola. jau vos ne asaros is to nesusivokimo, o ir neina su manim, paimt nepatogu, be antkaklio gi. tysiu namo kaip ozi uz antsnukio dirzelio pagriebus, o tas spyriojas ir toliau urzgia. nebaisu kazkaip - net nesitiki kad pultu, gi toks nepiktas iki siol buvo...bet jau kas per elgesys! argi galima sitaip? tempiu suni kaip bauza ozi i laiptine ir iki duru, jau net nebeziuriu i ji, tiek sunervaves, jau net koja niezti spirt i dantis jam kad ir kaip nepedagogiska tai butu... o namie - durys uzrakintos! kas cia dabar? gi iseinant buvo tevai namie ir nesiruose niekur eit atrodo, sakiau gi kad tuoj grisiu ir raktu neimu? jau sedziu laiptinej ir tikrai beveik bl..unu - nieko nebesuprantu. ir eit niekur i svecius nelabai iseina - na, kur jau su suniu, kuris dar cia agresija staiga pradejo rodyt i svecius eisi?!
o dar laiptinej lempute perdegus - siurpoka vienai...
staiga atsidaro kaimyno durys. nespejau dar nieko pasakyt ar sureaguot, o suo - ant jo! su ansnukiu, bet gi jegos kiek, o dar antsnukis metalinis! aaa! suo pamiso, o pasiteisinimu taip greit jokiu nesugalvoju, net zagset pradejau. o kaimynas toks visas soke, mazdaug : is kur cia tas suo, kam tu ta suni partempei? pamiso manau zmogus is baimes, suo gi trys metai uz sienos, o kaimyno zmona dar kartais kauliuku jam atnesa...
taip ir pasakiua jam, o tas tik xa xa xa! vesk sako greiciau ta suni lauk kol jis dar visu nepapjove, taviskis namo vienas parbego, dar buvau duris atsidares pasiziuret kas daros, nes lojo laiptinej, o tevai issigande kur pati vedziotoja staigiai taves ieskot isleke
o as tada jau to sunio su kuriuo tiek laiko tampiausi bijot pradejau - svetimas gi, dar ikas! siaip taip isviliojom ji lauk, bet jau nelieciau as jo daugiau
p.s. tevai grizo tik uz geros valandos ir visai soke - niekur vaiko neranda (mobiliaku tada dar neturejo kazkaip). o vaikas laiptinej apsizliumbes sedi
p.p.s. maniskiui jau 10 metu... vaiksto dazniausiai su pavadeliu, o jei paleidziu tai iki siol tik dienos sviesoj - kad neapsimaisyciau netycia