Pirma.. ir manau paskutinė mano meilė

Tuo metu man buvo tik 14 metų. Iki 14 metų neturėjau vaikino, taigi Tomas man buvo pirmas vaikinas. Jam buvo 20 metų, kaunietis kaip ir aš. Pirmasis pasimatymas buvo prie Kauno pilies. Matau kaip jis ateina, nusisukau, įmečiau durnių, kad nematau. Jis priėjo, pasisveikino. Jo balsas toks švelnus. Ooo akys... mmm... meilė iš pirmo žvilgsnio. Na mes vaikščiojom ratus aplink pilį, kalbėjom. Vėliau jis palydėjo iki perėjos, norėjo pabučiuot, bet man tai buvo nauja, išsisukau. Dėl to labai gailėjausi. Antras pasimatymas neįvyko, atsirado nenumatytų planų. Trečias pasimatymas įvyko prie namų atvažiavo prie mano buvusios mokyklos, ten pavaikščiojom su mano šuniu. Tada ir buvo tas pirmas bučinys, toks saldus, svaiginantis, įsimintinas. Tai buvo žingsnis į meilės kupiną pasaulį. Po kelių dienų su Tomu susisiekt neįmanoma, galvojau jau atsibodau jam, gal kitą susirado, panikavau. O jis vis ''puliuoja'' tipo ragelis sugedo ir t.t. negali sms rašyt. Aš jam skambinu, o jis atmėtinėja. Galiausia išjungė. Turbūt kokį 1000 sms išsiunčiau, bet nė į vieną neatsakiau. Būčiau nuvažiavus pas jį, bet bėda juk nepaklausiau kur tiksliai gyvena, o vis jis siūlė man atvažiuot, tipo pabūt kartu. Atsisakydavau. Nepamenu kaip, bet mes kažkaip išsiskyrėme. Taip, kad savaite į mokyklą neėjau, nervuodavausi nuo kiekvieno žodžio, užsisklendžiau savyje, su tėvais bendros kalbos neradau, verkiau lietuje ar duše tam, kad nematytų mano ašarų aplinkiniai. Tos dienos buvo pragariškos. Su dienom tas skausmas nyko, bet pyktis vyriškai lyčiai stiprėjo. Praėjus pusmečiui, atverčiau naują gyvenimo puslapį. Pagalvojau, juk dar ne viskas prarasta, bus tų bernų. Susipažinau su labai mielu, draugišku, šiltu, bet nesavo skonio vaikino, na draugavom, draugavom. Kol teta nesuvėlė, kad jei nori, kad meilėj sektusi draugauk su tau patinkančiu vaikinu ir ne iš reikalų. Taigi išsiskyriau ir su juo tik tokio skausmo koks buvo tada, nepatyriau. Praėjus geriems metams po viso to, netikėtai parašė man Tomas, pasiūlė susitikt, dar jo žodžiai įstrigę atminty:...nuvažiuosim prie marių, ką nors išgersim, pabūsim dviese... Tądien buvau toookia neapsakomai laiminga, kad net keturiom lėkiau į susitikimo vietą, dar susitikau pažystamą taigi nutarė man palaikyt kompaniją kol atvažiuos. Vietoj to, kad privažiuotų, išliptų ir pasisveikintų. Jis sulėtino greitį, pasižiūrėjo pro automobilio langą ir nurūko savais keliais. Paskutinė iš jo gauta žinutė: Davai, trynk numerį, tu man daugiau niekas! tada irgi blioviau, dėl savęs ir savo nelaimingos meilės..

Bet dabar viskas praeity, turėjau kelis vaikinus po to, bet su jais nieko nesigav, taigi dabar sėdžiu viena ir gyvenu toliau, tikėdamasi, kad dar kadanors ta meilė mane aplankys.