Netikėtas prisipažinimas

Buvo pavasaris. Aš su draugėm leidau dieną. Prie mano draugės namų yra supynės, mes prie jų nuėjom. Supamės , plepam... Ir girdim bachūrai atvaro. Iš balso supratom, kad ten mūsų klasiokas su chebryte. Tai plaukus pasitvarkom staigiai ir apsimetam kad jų negirdim. Nu ir kai jie visai priartėjo, girdim, sustojo, taresi. Nu ir paskui bėga. Mes, nežinau kodėl, sumanėm vytis juos. Pribėgom uždusios trys panos, bet nerodom to. Maivomės. O jie stovi nustebę, žiūri, ko čia tos trys fyfos atsibeldė. Aš gelbėju situaciją ir klausiu :
- Nu, ko bėgat?
Tada jau jie sukosi.
- Ai tai...
Aš pamačiau, kad tas mūsų klasiokas raudonuoja ir kažkaip simasčiau ant bajerio paklausti.
- O kada Godai meile prisipažinsi?
Goda susijuokė.
- Dabar.
Nu blyn, mes nieko nesuprantam, o jis stovi rimtas.
- Aš myliu ją.
Mes nesulaikom juoko, tik Goda nesijuokia, ji tiki juo. Mes :
- Tu ką, tiki juo?!
Ji palinguoja galvą. O jis prieina prie jos, jau ruošiasi bučiuot, mes tik žiūrim, tik žiūrim... 8) Jis jau kimba jai į ranką, kabina ir...
JUOKAUJU!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
- Sakiau, kad juokauja. - su nusivylimu sakau Godai.
Niu ką, ate ate ir bachūrai eina. O Goda stovi kaip stovėjusi. Ir ką? Jautrus žmogus... Apalpo.