gaidelis

Papasakosiu savo liudnai ziauria istorija. Buvau tada gal penkiolikos ir su broliu atostogavom kaime. Stokojant pramogu mes nutarem susigalvoti sau koki zaidimeli. Na mano jaunelis brolis turejo atsivezes ivairiu petardu. Nutarem pasprogdinti jas, bet kaip nors kitaip, kad idomiau butu. Na sove mintis pasigauti mociutes gaidi. Tuoj ji pagave nusinesem uz kluono. Ikisom jam i snapa tokia mazyte petardele ir padegem. PLIAUKST, gaidis pasipurte, o mes luztam is jo juodo nuo parako snapo. Idedam sekancia, vel pliaukst ir vel juokas, o tas gaidis stovi net nejudedamas. Sakau broliui idedam didesne. Na ta gaidi ziodinom gal 10 minuciu kol ikisom tokia riebesne, ne su knatuku, o su brezle padegimui. Na gaideli pridegsim tau cigara sakom, tik spejom padegti kaip is uz kampo mociute islindo, kas cia pliauksi vaikeliai ji sako, as gaidziui kirtau per uodega, tas pasinese i darza su ta degancia bombele, ---zemas BUM. Dulkes tik pakilo su agurku lapais i ora. Ojei ojei suriko mociute. O tas gaidys matomai konvulsiju tampomas be galvos, fontanas kraujo is kaklo, bega kuliais darzu...
Paskui trynem mociutei, kad nuo karo gal mina kokia buvo. Nezinau ir po siai dienai ar patikejo. Bet buvo tada mum labai baisu.