Buvo tai gal pries 7 metus,žiemą, tada mokinaus dar 7 klasėj. Žodžiu, su draugu mėgdavom kartais po pamokų penktadieniais nuvaryt prie Neries ant ledo(Vilniuj kur Minsko parda, dabar IKI) po tiltu. Ledukas geras, neapsnigtas, gal 10 metrų nuo kranto. Slidinėdavom, čiuožinėdavom mes ten, rastom bonkom ledo tvirtumą kaip kontrolieriai kokie tikrindavom. Na, ir prieš Naujuosius, dar ne atostogos buvo, vėl nuvarėm ton pačion vieton petardų pasprogdint. Ledas buvo toks aptirpęs(tikri pramuštgalviai kai prisimenu), neslidus, levas žodžiu. Tas mano draugelis toks įdomus(pavardė Šeškas), nukosijo iš manęs visas petardas ir sprogdina sau ledą prie pat vandens visai, man neduoda. Nu stoviu aš toks be darbo arčiau kranto, tas arti vandens. Tai juokingai dar jis man pasirodė iš šalies žiūrint: toks mažas, susirietęs, ir su tokiu susirūpinimu kišantis petardas tarp ledų
Nu stoviu, stoviu, kažkaip atsisukau atgal, matau: (šlaitas link upės toks status ir medžiais, sausom žolėm apaugęs) atvaro pacanai, tokie, matosi iš asocialių šeimų. Aš persigandau baisiausiai, tyliai šaukiu draugelį, tas nereaguoja, labai jau įsijautęs į vaidmenį. tada pradėjau šaukti: šeškai, šeškai, ar girdi!!? Tas atsisuko, pamatė, kad tie visai jau arti, privarė prie manęs, sako: mums p..zda, py..nam iš čia! Nu bėgt kaip ir nėra kur...abu peršikę baisiausiai, tie vyresni už mus(buvo dviese). Tuoj privarė prie mūsų (susivėlę, baisūs, vienas lyg ir akim išdurta, žodžiu monstrai konteinerių. Tas su išdurta akim tuoj iš kišenės ištraukė ilgas, smailias žirkles, atkišo į mus ir sako: davaj bombački! tipo liepė petardas atiduot. Draugelis visai pasimetęs nė žodžio neprataria, aš baisiai persigandęs buvau kad mus į upę įmes. Nu susivokiau ko nori ir kažkaip perklausiau: Bomžiki? Aha, seičas. Po sekundės suvokiau kad vietoj bombački, pasakiau bomžiki. Nu tą akimirką pamaniau kad tikrai įmes mus į vandenį. Bet gal kažkaip nenugirdo jie. Nu atidavėm aišku visą savo arsenalą, dar centus iš kišenių susirinko, gerai kad raktų nepaemė. Na jie aišku su visu grobiu pasišalino, mes likom dviese ant ledo. Patraukėm namo, užlipę ant šlaito dar pamatėm tuos pačius konteinerių monstrus, ir dar kelis, tik dar už mus mažesnius, baisiai susivėlusius ir su keliom išmierom per dideliais paltais ir baisiai murzinais. Juokingiausia kad mano draugelis pyko ant jų kad atėmė iš jo gerą pramogą, o aš buvau laimingas kad gyvus paliko. Taigi buvo tai paskutinis mūsų kartas ant to suknisto ledo. Oj greit aš namo parvariau tada, vis bijojau kad nedasivytų ir žirklėm neužbadytų