Lakaja

As megstu zygius baidaremis. Mes plaukiam tik upemis, nes ezerais per daug kapliuot reikia. Tai va. Isplaukem visi pamazu, na ir praplaukem visa diena. Daznai sustodavom. Plaukem Lakaja, o ten daug tiltu, jie zemoki, ne pro visus pralysi. Tai lipdavom ant tilto, baidare prastumdavom, o paskui ilipdavom. Nu viena komanda irgi taip dare. Reikia antram zmogui i baidoka isilipt. Stovi ant tilto, trepsi, o porininke ir sako: " Nu, jau?" "Ne dar..." "nu as plaukiu" ir nuirklavo. Mergiote tik pukst i vandeni... Nebespejo...
Arba...
Praplaukem visa diena jau stot nakvynei laikas. Iplaukem i Lakajo ezera, o vejas pakilo ir niaukiasi. Nuvairavom i kita kranta, stovyklaviete ne per geriausia, bet padori. Apsistojom. O vienas baidokas atsiliko. Visi issinesem daiktus, palatkes pradejom statyti, visi uzsimirsom ir nieks to baidoko nepastebejo. O jie mus praplauke. Po kiek laiko, skambinam, kur jus? O tie mus jau praplauke, gerus pora kilometru nuplauke i prieki. Stresas... Nu neplauksim paskui juos, o ir jiems grizti nera kaip pries srove ir pries veja. Galu gale jie prisiglaude prie kitos grupes. Mes ramus, musu daug ir mes gerai jauciames. Pirma vakara buvom sugalvoje kepti desreles. Bet iesmai ir visi katiliukai liko pas nuplaukusius tolyn. Tad verdam ryzius, pasiskoline katiliuka is salimais apsisojusiu zmoniu ir tariames, kad gal nekepam tu desru. Ner ant ko. kol saku prisidrosim sutems. Davai verdam. Gerai, verdam... Neskit desras kas turit... Nieks pasirodo neturi... Liko nuplaukusioj baidarej... Likom tik su preska ryziu kose vakarienei...
P.S. Nereikia palikti darugu nelaimej....