Vakariene...

Pasiskaiciau cia visokiu linksmybiu ir nusprendziau pasidalinti savo istorija kaip bandziau isvirti vakariene Viskas vyko pries pora metu Vilniuje, kai mes, su visa seima, trumpam persikeleme pasaugoti didziulio pazistamu namo, kol jie trankesi kazkur po platuji pasauli. Viena vakara sedim namie kartu su tevu, motina kazkur islekus su reikalais ar pan.(dabar jau nebeprisimenu), ir lauzom galvas ka cia pasidarius vakarienei. Ziuriu, saldytuve guli Kijevo kotletai, na tie, pusfabrikaciai, kuriuos "tik" pasildyt reikia. Ok, sakau tevui, sedek, tuoj as cia mums vakariene sukombinuosiu Na tevas sedi, ziuri uzvertes galva i TV(virtuve buvo kartu ir valgomasis kuriam kabejo ir ta deze). as kaip ir buvau mates pripilu i puoda aliejaus, statu ant virykles ir laukiu, kol uzvirs, kas mano supratimu butina, kad galeciau pasildyt tuos kotletus.... Na sedim, laukiam, jau geras pusvalandis praejo, o aliehjus kaip neverda taip neverda - is puodo, vos ji atidengus virsta kamuoliai tokio gailaus, asaras spaudziancio, garo, o burbuliuku(butino virimo pozymio kaip ner, taip ner. Na ka, tevas ziuri TV as trinuosi apie puoda. ta virtuve/ valgomasis tokia diiidele, didesne uz daugiabusciu svetaines, jau pilna tu gailiu garu, o mes, abu su gimdytoju, vyriskai bandom neasarot. Praeina kokia valanda, is puodo kaip is vulkano verziasi kazkas balto, ka garais jau nelabai bepavadinsi, as mastau ar nereiketu dapilt(!)aliejaus, bet nusprendziu, kad man jau pabodo ir pasiryztu pagaliau sumest i puoda kotletus. Vos imetus viena, puodas is tikruju virsta vulkanu, aliejus uzputoja kaip pasiutes, garai verziasi tirtsa nepermatoma srove. As nuo ju apsiverkiu,pradedu keitis, nebeislaikes mano kulinarinmiu eksperimentu nuo sofos pasoka tevas ir klausia koki velnia as ten buriu... Didziule virtuve akimirksniu prisipildo tu velnio ggaru, matau, kad asarojam jau abu su tevu, o uzputojes aliejaus taikosi ir pro puodo krastus isilieti. Staigiai griebiu puoda, neriu i lauka ir statau ant zemes. Ten jis putojo dar apie valanda, mes, tuo metu, su tevu siaip ne taip is virtuves isvedinom ta aliejaus ruka, kuris jau buvo ir sunkiai permatomas... Puodui nustojus virti pagalvojau, kad reiketu paziuret kaip mano virtas ir megstamas Kijevo kotletelis laikosi... Kai ji iszvejojau, jis buvo toks kietas, kad plytas skaldyt galejau. Bandydamas prapjautin vios nenulauziau peilio, bet jis taip ir liko ne niebreztas. Taigi, mums su tevu ta vakara teko pasitenkinti saltomis desrelemis, nes ko nors virti jau neberizikavom...