Wisą laiką aplinkiniai mane laikė nesportiška mergina ir štai aš išvažiuoju slidinėt į Slovakiją. Kokių tik gąsdinimų neišgirdau, bet kažkodėl per daug nekreipiau dėmesio, maniau, jei kas galėsiu juk ir neslidinėt
Į batus koja spraudžiau koki pusvaladį, o kai reikėjo su jais eit....mano nelaimei nesugebejom net wadinamojo warlinyko surast...na tai atsiduriau ant dižiūlio plataus kalno, tik slidės ir aš, nes žmogutis, kuris mus mokino, manė jog pats geriausias būdas tiesiog čiuožti....kaip išeina...tiesiog pasakė nesilieskit ant tiesiųjų ir parodė kaip reikia...."na jau ne, tik ne aš" pagalvojau, bet tuomet butų tekę leistis su "tais batais" nuo trasos ir dar vienai, nes likusieji nusprendė buti drąsuolias. Taip wiskas ir prasidėjoooo... tik truputuką pasistumi ir nieko nebesuwaldai, o stabdyti tai nemoki...tuomet krenti ant šono ir taip gal koki 101 kartą kol kažkaip nusikabaroji iki bariuko , kur pardavinėja karštą vyna...atsisėdi ir galvoji, ką aš čia po velnių viekiu!!!???
Bet wisa tai buwo tik pradžia, kurią beweik visada reikia ištwrert kai kažką mokaisi... po dvieju dienų...AŠ LEIDAUSI NUO KALNO...jaučiausi aukščiau wiso sawo gyvenimo... kažkoks labai stiprus jausmas užplūsdawo kai įveiki kalną!!!!!
Nuo to laiko slidinėjimas mano gyvenime yra aistra, dėl kurios tapau pamišusi....
viskas nutiko devintoje klaseje. i musu mokykla buvo atejus nauja anglu mokytoja man ji nelabai rupejo nes man nedeste. bet viena diena i pavadavo musu mokytoja. as ja nuzvelginejau kokios kojytes o krutine, tokio uzpakaliuko dar nebuvau mates nors isveido...