uzdrausta

Zinot galiu papasakoti, nors gal niekam neidomu, savo keista meiles istorija, daug kam gali psirodyti keista, kvaila, bet pamilau zmogu jo nemates, tikrai pamilau ir jau metai tas jausmas nesitrauke is mano sirdies, o zmogaus taip dar ir nesu mates akis i aki, turiu nuotrauka, ir ilgus pokalbius telefonu apie viska, pykdavomes taikydavomes, tap pat telefonu, nedgi dantis valemes kartu prisimenu paskambindavo 11val vakaro, ir pokalbis iki paryciu... nekarta ir i darba tako eiti nemiegojus nes per nakti nepaleizdavau telefono... kai nebeturedavom apie ka kabeti tiesiog tyledavom... pamilau tikrai pamilau. nekarta planavom susitikti, bet taip iki siol ir nesusitikom, kraustemes is proto nes akimirkom kai stiprei reikedavo to zmogaus sale, reikedavo tenkintis ti balsu telefone... kazkokia beprotybe sake draugai. Sutinku tai beprotybe, ypac kai pradedi nebekreipti demesio i tai kas vyksta aplinkui, nebepastebi kitu galimibiu, nebenori nieko kito tik to zmogaus... vel klausimas tai ko mes nesusitinkam? nezinau... gal baime nusivilti, kad realybeje visai netaip kaip telefono ragelije... taip ir gyvenu, ir net neisivaizduoju kas bus toliau...