Stovyklos nuotykiai. ;D

2009. Stovykla. Liepos galas. Galima sakyti, tas metas buvo pats prasmingiausias per vasarą. Laukiau tų dešimties dienų visus metus. Jos atėjo. Ir puikiai buvo praleistos. žinoma, su amžiumi vis didėja poreikiai, tad jus labai nekritikuokit. Atvažiavom į stovyklą. Nuo mano miesto tik 36km. Kai važiavom, atrodė kad važiavom kaip nuo Vilniaus iki Klaipėdos. Begalinis laukimas ir įtampa labai blaškė, todėl nenuostabu, kad puse daiktų, kuriuos norėjau vežtis palikau namie. bet bendrom pastangom, visko gavom. Pirmą dieną ėjom per namelius, susipažindinom. (kaip sakė viena kambariokė, žindėmės ) Visi stovykloje buvo mieli ir draugiški. Buvo daug jau pažįstamų žmonių, iš gimtojo miesto. viskas ten buvo nuostabu - aplinka, žmonės. Važiuoju į tą stovyklą šeštus metus ir ja niekada nenusivyliau. Pirmają naktį tiesiog daug šnekėjom, susipažindijom, nes trijų merginų iš savo kambario nepažinojau. Mano draugė labai prasiautė stovykloje, sulaužė lovą šokdama nuo antrojo lovos aukšto, nuspyrė lempą, suplėšė tapkes ir paslepė po lova, tipo nerasiu, nulaužė lentyną. Nusprendžiau, kad ji mano giminiška siela kitą naktį ėjom į kitame stovyklos gale esantį namelį pas vaikinus. pabuvom, gerai nutaikiusios laiką grįžom į namelį nepastebėtos. Bet sportuot už vaikščiojimą naktimis smagu. kitą naktį kai ėjom, nesistengėm labai tyliai kalbėti, tad tikrai sulaukėm svečių iš suaugusiųjų tarpo. Ėjom žasele iki savo namelio. Vyy. Ryte, kadangi aš naktį eidama žasele tikrai garsiai nekalbėjau ir nemaldavau pasigailėjimo, ėjom į taip tariamą „DARBO BIRŽĄ.“ rock.rock. smagei buvo. penkios panos visoje stovykloje turėjom surinkt nuo žemės lapus ir šiukšles. aišku mano gražių akių dėka, nuo pusės darbo nusimuilinom. atėjo mūsų palaikyt tie vaikinai, pas kuriuos buvom. Yeah. Žavūs tokie. Labiausiai įsiminė įvairūs renginiai ir paskutinė stovyklos naktis. (streikas). Žavu. Visi puse pirmos nakties, kai vadovai biškuti ilsėjosi nuo budejimo, 5 nameliai išbėgo į lauką ir pradėjo žadinti stovyklą, klykti, cypti, trypti, baubti, rėkti, ploti, daužyti sienas ir lakstyti po visą stovyklą. Aišku, tikrai nelikom nepastebėti , visus sugaudė ir liepė pumpuot. buvo verta. tokia vienybė, toks smagumas naktį cypt ir rėkt.
Buvo daug nuotykių, tik nelabai bepamenu, matyt nebuvo labai įsimintini. Tačiau viskas ką ten patyriau, mano gyvenimą prailgina dešimčia metų. Laukiu kitos vasaros. Kartosiu. Ir beto, palinkėjimas tiems, kurie nėra buve stovykloje - ko jūs laukiat? Ten veikiausiai vienintelis veiksmingas būdas susirasti naujų draugų ir smagiai praleist laiką. Važiuokit kol nepervėlu. Tikrai parekomenduočiau balsių stovyklą. Myliu ją ir mylėsiu