antrininkė

Viskas vyko Vilniuj.
Skubant darbo reikalais, senamiestyje - einu greitu žingsniu šaligatviu, iš paskos važiuojantis automobilis signalizavo, signalizavo, po to tiesiog užkirto man kelią - iššoka iš jo jaunas vyras ir ima man aiškinti "Daiva, šimtas metų.." Aš jam "Jūs klystate, Jūsų nežinau". O jis vėl - ta patį. Ir dar paaiškino, kad susipažinom prieš kelis metus, Nidoje. Šiaip ne taip patikėjo, kad aš - ne ta moteris. Įkandin numykė, kad aš be galo į ją panaši. Man rodos taip ir palikau jį abejojantį ar nemeluoju, kad aš ne Daiva.

Praėjo metai. Vėl gatvėjė, vėl - "prisikabino", trumpai sakant - susipažinau su vyriškiu, kuris neilgai trukus ėmė man aiškinti, kad aš be galo panaši į jo buvusią žmoną. Parodė jos nuotraukas, vaizdo įrašus. Panašios - lyg dvynės seserys, tik amžiaus skirtumas dešimt metų.
Daug apie ją pasakojo. Jos vardas buvo Daiva. Jis ją be galo mylėjo, jau daug metų gyveno skausmu, kad jie išsiskyrė. Paklausiau apie Nidą - paaiškėjo, kad kiekvieną vasarą ji atostogaudavo Nidoj.
Po to ėmė maldaut, kad apsikirpčiau kaip ji, lyg ir bandė susikurti iš manęs antrąją ją. Prieštaravau, atsisveikinom.

Po metų mačiau ją gatvėje. Sėdėjau automobilyje, laukiau žmogaus. Ji stovėjo netoliese su draugais, šnekėjosi. Akių atitraukt negalėjau. Mums nuvažiuojant ji palydėjo mane kiek nustebusiu žvilgsniu. O man buvo keista - aš tiek daug apie ją žinojau...jos akys buvo tokios pavargusios ir liūdnos...

Po kelių metų susipažinau dar su vienu vyru. Apsilankiau jo namuose - šiurpuliukai nugara nubėgo: tos pačios Daivos nuotraukos, ant šaldytuvo amžiams likęs jos raštelis.
Pradėjau klausinėt - mylėjo jis ją ir tebemyli. Prieš pusmetį ji žuvo autoįvykyje. O butent tuomet jie jau buvo sutarę pradėti gyventi kartu. Jo skausmas buvo beribis.
Lenkė sparną, bandžiau aiškinti, kad netikiu nuoširdumu, dominu, nes esu į ją panaši. Įskaudinau, įžeidė ir mane - Daiva buvo dievybė, aš nė iš tolo negaliu jai prilygti.

Įdomiausia, kad net gi jos žūties aplinkybės man betarpiškai buvo žinomos. Pažįstamas tardytojas, tyręs autoįvykių bylas, kažkada pasakojo (o gal tai ir buvo ta jos žūties byla), kad jei vairuotojas autoįvykio metu lieka gyvas, o keleivis žūna - genialiausia yra pareikšti, kad keleivis staiga čiupo už vairo, pasuko į šalį, todėl ir įvyko autoįvykis. Mirusio žmogaus niekas jau nebenuteis, o vairuotojui reikia gyventi toliau.
Tai pasakojo ir apie ją. Tas, kas paskutinis ją mylėjo. Neva vairuotojas būtent tai pareiškė tardymui ir liko nekaltas. Jį tai varė iš proto.

O minėtas vairuotojas, gali būti, yra mane matęs. Aš dirbau tame tardymo skyriuje, kur būtent tuo metu buvo tiriama jo byla. Jis ją mylėjo (tai žinau iš pasakojimų apie jį). Tą nelaimės dieną, ji jam turėjo paaiškinti, kad viskas baigta. Jūs įsivaizduojate jo košmarą, jei mes prasilenkėm tardymo skyriaus koridoriuje, po to kai jis visą bėdą dėl autoįvykio suvertė jai?

O istorija tokia. Ir viskas tiesa, tik jos vardas pakeistas. Amžiną jai atilsį ir duok Dieve kada nors suprasti, kodėl man buvo lemta sutikti vyrus, kurie ją mylėjo.