Va taip man nutiko. Nuejau į studentų valgyklą-barą univerkėj.
Nu ką. Pasiėmiau kavos ir sausainių pakelį.
Ko man daugiau reik. Geriu kavą, skaitau laikraštį ir šypsaus bo nesuprantu nieko, nes laikraštis norvegiškas. Ale daug gražių spalvotų nuotraukyčių, tai akį glosto ir man gerai. Ko daugiau reik. A pasirodė reik.
Nuėjau susitvarkyti. Grįžtu visas susitvarkęs, o žiū, koks tai senis balamutas prie mano staliuko prisėdęs. Irgi matai kavą gerią. Matytas kažkur, lygtais vokiečių dėsto. Nu ką, tikėsimės ne gėjus, nekabins, o visa kita tai dzin. Nekabino. Sėdim sėdim, geriam geriam, tylim tylim, a jis tik p*st be jokių žodžių ir pasiėmė mano sausainių pakelį (neatplėštą dar). Aš vos neišsižiojau. A jis tik p*st net nepažiūrėjęs į mane atsiplėšė jį. Aš tyliu, gal iš nuostabos, o gal kad nėr ką ir pasakyt. A jis tik p*st ir suėdė vieną sausainį. Nu nieko sau, galvoju, ką lauksiu kol visus suės? Aš tada tik p*st ir suėdžiau kitą. Jis pažiūrėjo į mane, bet trumpai. Tada tik p*st ir antrą suėdė. Aš irgi neatsilieku. Žodžiu padarėm tą pakelį tylėdami ir kartais pašnairuodami viens į kitą.
Nu ką, padarėm, atsistojo balamutas, ir nuėjo net nesumurmėjęs. Nu blin blin galvoju, visokių trolių mačiau, bet čia tai briedžių briedis. Na dzin, gyveni ir stebiesi. Atsistojau ir jau eisiu. Pasiimu laikraštį ir tik p*st kas guli po laikraščiu... ogi mano sausainių pakelis nepraplėštas. Blin ten senio pasirodo buvo kur ėdėm, toks pat. Laukiu nesulaukiu kada jį dar sutiksiu univerkėj....
Truputeli seniau tai ivyko, taciau prisiminus dar ir dabar juokas ima. Su tokiu drageliu Valdeliu dirbome vienoje imoneje vairuotojais. O koks gi vairuotojas busi, jei kadru neturesi? Per koki pusmeti susiradome gana patikimas moteriskaites. Jis dispecere...
greiciau man labai skaudejo