Niekada nesakyk niekada

Su tokia viena draugyte buvome pakviestos į gana solidų vakarėlį. Puošėmės ruošėmės ir štai jau vietoje. Vakarėlis kaip vakarėlis (dievinu aš juos), žmogeliai gana rimti ir solydūs. Įsilinksminame, šokame, juokaujame. Kai kurie rimti ponai ima panašėti į kiemo berniokus. Tie laipsniukai, aišku normos ribose, priduoda kažkokio žavesio. Na ir vienas toks gan solidus ponas vis sukiojasi aplink. Kalba pasisuka apie moterų žavesį. Na, na. Paskui gana rimtai jis pareiškia, kad jo žavesiui neatsispiria nei viena moteriškutė. Ir kurios tik paprašo visos nusirengia prieš jį. Eik jau, ginčijuos. Ir aplamai nemėgstu pasikėlusių vyrų. Gali būti ramus, aš pasistengsiu nestebinti savo nuogybėmis. Nusirengtum nusirengtum..., erzina. Nepasakau net telefono numerio, kurio taip įkyriai prašo visą vakarą. Sakau, kai nusirengsiu, tai ir duosiu tą numerį, galėsi skambinti kiek norėsi.
Praėjus kokiam mėnesiui pas tą pačią draugytę vakarojam. Plepam nesąmones, žiūrim teliką ir kemšam viską valgomą, užgerdamos naminiu vyneliu. Joooo, naktį apie save praneša apendiksas. Skauda šoną, kad nors kauk. Sakau, kviesk greitukę, nes ryto nebesulauksiu. Veža, nuveža. Sėdžiu priimamajame, laukiu. Seselė guodžia - tuoj ateis daktaras. Mano veidelis ištįstas, net niekas nebeskauda. Prieš mane ponas iš vakarėlio...tik dabar su baltu chalatu. Prašom, panele, užeikite...ir nusirenkite...Pavardė, vardą žinau, adresiukas, telefono numeriukas? Juokiasi...