neskaityk

Vilnius, mazdaug pries pora menesiu, dar buvau pirmo kurso studentas. Viena diena vaikstinejau liudnas po miesta. Daznai taip darydavau, kai pasijusdavau vienisas tiesiog uzsimesdavau ausinuka ir vaiksciodavau Vilniaus gatvemis, be jokio tikslo. Tarp zmoniu truputi prasiblaskydavau, uzsimirsdavau. Daznai pagalvodavau, kad jei tureciau mergina viskas butu kitaip, gyvenimas butu daug sviesesnis, linksmesnis, taip norejosi tureti zmogu salia, kuri galeciau stipriai apkabinti, pasakyti ka galvoju, kuris mane visada suprastu, kuri suprasciau as. Deja jos salia nebuvo ir bene geriausiai mane suprantantis "asmuo" buvo mano kompas, turejau ir labai geru draugu. Na, negalejau sakyt, kad gyvenu liudna gyvenima, taciau va, karts nuo karto pradedavo i galva listi liudnos mintys...
Taigi, ta diena as ir vel vaiksciojau Vilniaus gatvemis, zmoniu buvo nedaug pries mane ejo pagyvenusi ponia su mazdaug mano amziaus mergina. Staiga pries mano akis vyksta veiksmas: is kaskur prisoka vaikinas su kapi..onu, ciumpa tos ponios rankinuka ir pasileidzia kiek ikerta begti. Nebuvo laiko kada galvoti, kojos pacios pajudejo - puoliau inirtingai vytis vagi.
Vaikinukas buvo greitas o, pamates kad ji vejuosi, pasileido begti dar sparciau, taciau as buvau uz ji greitesnis, kai jau buvau prie pat jis mete rankinuka man po kojomis, tad as sustojau, nusprendziau nebesivyti vagies ir paemes rankine pasukau atgal.
Sunku apsakyti kaip dziaugesi ponia, mat rankinuke buvo ne tik jos dokumentai, taciau ir ka tik pasiimtas atlyginimas, telefonas ir daugiau vertingu daiktu. Tada su ja ir jos dukra Jurate prakalbejom gal koki pusvalandi, ponia norejo atsidekoti pinigais, taciau man nesutikus susitarem kad rytojaus diena ateisiu pas jas i svecius.
Eidamas namo prisiminiau kaip Jurate ziurejo i mane, jos zvilgsnyje matesi kazkas daugiau negu tik susizavejimas. Nejucia nusisypsojau ir praeinantis pro sali zmogus keistai zvilgtelejo i mane...
Kita diena, nors ir buvo sestadienis (o sestadieniais megdavau pasnausti ilgai), atsikeliau anksti, vis galvojau apie Jurate, supratau, kad ji nepaprasta mergina, prisiminiau kaip ji kalbejo, prisiminiau besisypsanti jos veida ir grazias dideles akis, staiga supratau, kad kazkas su manimi vyksta, ir tas vyksmas man patinka.
Atejo tas momentas, kai pasibeldziau i duris, nervinausi, nezinojau ka reiks sakyti, kaip elgtis. Duris atidare Jurate, ji atrode visai kitaip negu vakar, smekstelejo mintis, kad tokios zavingos merginos dar nesu mates. "Labutis, Donatai, na uzeik" - siltai su sutiko mane - "Mamos nera namie, turejo skubiai iseiti, zinai vis tie darbo reikalai" - sypsojosi Jurate. As apsidziaugiau, nes man dabar norejosi buti tik su ja...
Pora valandu praejo kaip akimirka, mes plepejom, juokemes, pirma karta gyvenime man buvo taip gera. Atsisveikindami apsikabinome ir susitarem susitikti rytoj...
Eidamas namo galvojau, kad tai laimingiausia diena mano gyvenime, taip ir buvo, taciau ta diena taip ir nesibaige - po to seke dar laimingesne diena, o paskui - dar laimingesne ir ji vis tebesitesia, dar ir dabar negaliu patiketi kad tai tiesa, kad as nesapnuoju...
Su Jurate esame nuostabi pora, as esu labai laimingas ir manau, jei zemeje yra rojus, tai jis yra mano mylimosios glebyje...