Tai nutiko gūdų ir lietingą vakarą Balbieriškio kiaulių fermoje "Pievų fėja". Dirbau aš ten sargu, ne tiek dirbau kiek miegojau bei mergas kirkinau, ir buvau nusižiūrėjęs tokią drūtą ir mano žvitriai bei
žvairai bet savotiškai žaviai akutei gražią kiaulių šėrikę Angelę. Kai tik ji ateidavo liuobtis šeštą ryto šalia savo kaliošų ir kitokių duršliokų rasdavo mano paliktą ramunėlių, kiaulpienių ar kitokių gėlių
kurių pavadinimo net po šiai dienai nežinau puokštę. Ji nežinojo kas tas paslaptingas gerbėjas naktį jai nešantis gėles, bet radusi jas ji žaviai nurausdavo lyg burokas ir imdavo garsiai šnopuoti pro savo plačią ir žavią nosytę. O kai ji liuobdavosi aš visaip stengiausi ją linksminti, tai iš už kampo
iššokdavau siaubingai rėkdamas tai jos seną lapinę kepurę nuo galvos nutraukdavau ir mesdavau pas kiaulių kurios įnirtingai griebdavo ją ir taikydavosi suryti ir tik Angelės didžiulės fizinės jėgos dėka jom
nepavykdavo to padaryti. Žodžiu kibindavau kaip išmanydavau kartais net iš sudžiūvusiu šudukų apmėtydavau. Truputį gal nukrypau nuo temos, žodžiu buvo eilinis kiaulialiuobis ir aš pasisiūliau Angelei padėti nunešti didžiulį kibirą pilną putros kiaulėms. Na ji neprieštaravo ir aš savo gležnom ir gyslotom
rankutėm kibau į ta kibirą. Trūktelėjau ir supratau, o varge, ne mano jėgelėm pakelti tą daiktą, o ir prieš Angelę gėda. Jaučiu kaip ėmė kaisti ausys.Dar čia tos Angelės raginimas "kelk, kelk, bene nepakeli"
siaubingu aidu aidėjo mano galvelėje, o ausyse taip užė. Sukaupęs paskutines jėgeles ir įsikibęs abiem rankom kilstelėjau ta kibirą ir kaip pirstelsiu, man atrodė, kad aidu nuėjo per visą kompleksą ir net kiaulės pritilo, ėmiau krenkšti ir kitus garsus burna leisti tipo ji pamanys, kad aš čia nesusiperdžiau,
o burna išleidau, gerai, kad fermoje ir taip buvo baisingas dvokas ir ji neužuodė. Na šnypšdamas ir puškėdamas kaip pingvinas svyruodamas su tuo kibiru tarp kojų pasinešiau aš per fermą. Ten tas betoninis ir šūdinas takelis ėjo į tokį nuolydį ir aš vis greičiau ir greičiau ėmiau lėkti žemyn, O kojos
teisingiau mano raudoni guminukai tik ir taikėsi paslysti ant slidaus, šlapio ir purvino betono tako. Ir štai prilėkęs apačią ir staigų devyniasdešimt laipsnių posūkį aš jau nepajėgiau pasukti nes pasiekusi didelį greitį kibiro masė kuri viršijo manąją lėkė tiesiai ir aš kartu. Siaubinga jėga dėjausi į kiaulių aptvarus į akis šliūkštelėjo putra. Visas šlapias ir putruotas rankytėmis trindamas akis stebėjau grėsmingai artėjančią Angelę. Viskas, galvytėje sukosi mintys, man galas, priplos kaip vabalą už tokią išdaigą. Bet Angelė priėjusi tvirtomis savo rankomis pakėlė mane nuo žemės. Atbula ranka nuvalė putrą nuo mano snukučio ir vis šnopavo išraudusi, kaip tais rytais kai rasdavo naktį paliktas mano gėlėles. Mano akytės nervingai mirksėjo aš vis nežinojau ko tikėtis iš jos ar tai smūgio ar tai ko. Na brazauskai ir prisidirbai..., akių ar neišsiplikei...klausė ji, o karšta putra tekėjo man už apykaklės ir mano palaikiais drabužėliais, net mano raudoni guminukai buvo pilni jos. Norėjau kažką jai atsakyti bet burnoje pajutau karštą bulvės likutį ir puros..nebjauri visai pamaniau, daug skanesnė už ta košelieną kur aš namuose gamindavausi pagal seną receptą iškirptą iš "Ūkininko patarėjo" laikraščio. Kažką suveblenau ne į temą ir toliau laukiau smūgio panarines galvą. Nemušė manęs Angelė. Tik liepė surinkti kibirus ir nunešti tą kambarėlį kur ruošiama ta nelemtoji putra. Na aš vėl žvalus puoliau paknopstomis prie tų
kibirų ir su jais nušlepsėjau į tą kambarėlį. Sau prisiekiau daugiau nebekelti daugiau nei sveriu pats