monologas

Prieš 5 metus su vaikinu ( dabartiniu vyru) šventėme naujus metus. Norėjome ne namie buti, tai parai laiko pasiemėme viešbučio kambarį. Prieš tai apsipirkau naujus rūbus nuo galvos iki kojų, labai gražiai atrodė viskas Taigi jau iėjome į tą viešbutį, o prie laiptų didžiulis milžiniškas veidrodis. Vyras nuėjo pasiimti raktų, o aš likau grožėtis savo atvaizdu veidrodyje Taigi žiūriu žiūriu į save, staipausi ir išgirstu "Gerai jau atrodai gerai. Beje, gražūs batai". Nušvintu kaip saulutė, kad jis pastebėjo ir seku laiptais į viršų žiūrėdam a į gražiuosius batus. kalbu kažką, kad va šiandien tik nusipirkau ir t.t. ir t.t... Jau priėjome kambarį, jis rakina duris, atidaro jas, aš pirma įeinu į vidų.. Ir staiga pamatau, jos esu ne viena tame kambaryje Balsu klykteliu, apsidairau, žmonės trys ir visiškai nepažįstami.. Tada atsisuku į savo Mieliausiąjį, ir ka jus manote.. Ogi ne maniškis.. Kažkoks nepažįstamas vyras, kuriam aš visą kelią sekiau iš paskos ir pasakojau apie batus.. O siaube kokia gėda, atsiprašau ir maunu laiptais žemyn, ten ir sutinku Savo vyra.. Papasakojau tik veliau jam, iš ko abu smagiai pasijuokėm..