Kebli padėtis arba artistas per prievartą.

Sveiki brangūs nuotykių mėgėjai.Senokai šioje svetainėje bebuvęs.Saito fanai tikriausiai pri
simena Romą,kuris kelionėse nuolat pakliūna į neįtikėtinas situacijas.Taip ir šį kart.
Veiksmas vyksta Gorbačiovo laikais.Grįštam iš rusyno traukiniu ir apie 18 val išlipame Minsko gelž.stotyje.Čia mums reikia persėsti į Vilniaus traukinį.Kasoje nusiperkam bilietus,
tačiau traukinys išvyksta naktį pusę trijų.
Marios laiko,kurį kažkaip reik prastumti.Pasi
dedam lagaminus automatinėj saugykloj.Nuspren
džiam niekur nesivalkioti,o laukti stotyje.
Prisiperkam glėbius laikraščių,žurnalų ir keliaujam į restoraną.Randam patogią vietą,
susėdam ir įninkam į laikraščius.Ateina kelne
ris,draugiškai pasisveikina,kažkaip keistai mus nužvelgia ir labai maloniai pasiūlo meniu.Gerokai buvome praalkę,todėl užsakėme išties gausią vakarienę.Stebėtinai greitai atneša užsakymą.Imamės maisto.Salė kažkaip greit ištuštėjo ir likome vieni du didžiulėj salėj.Romas pasilenkia arčiau ir sako man - žvilgtelk atsargiai,ten už medinių grotelių
mus stebi.Nukreipiu žvilgsnį - tikrai mažiausiai kokios 5 poros akių žiūri į mus.
Nesureikšminam,neskubėdami tęsiam vakarienę.
Prieina jau pažįstamas kelneris ir žemai pasilenkęs tyliai klausia (žinoma rusiškai).
Vaikinai, ar jūs ne iš Latvijos.Romo burna užpildyta maistu,todėl linkteli galvą kas reiškia teigiamą atsakymą.Kelneris patenkintas atsakymu pasišalina.Romai,sakau apgavai gi žmogų.Ai,mosteli ranka Romas,jiems tas pats Latvija ar Lietuva.Kelneris vėl prieina.Pasilenkia ir tylutėliai - vaikinai,
čia toks reikalas.Visas restorano personalas susilažinęs,kad (čia akimis rodo į Romą)jūs kino artistas Zalytis (galiu ir klysti dėl pavardės).Mat čia Minske praeitą savaitę buvolatvių kino festivalis tai visi tik ir kalba apie Zalytį.Na,pagalvojau,Romas gali priskaldyti malkų,todėl imu iniciatyvą.
Kreipiuosi į kelnerį - už ką statei.Tas - aš už Zalytį.Na,pagalvojau,toks malonus kelneris,tai tegu išlošia ir garsiai sakau - taip tu teisus.Tas vos ne kūlvirsčiais lekia už grotelių.Ten pasigirsta šurmulys ir po poros min gal tuzinas baltais chalatais vilkinčių virėjų apsupa Romą autografų.Visos jaunos gražios,viena per kitą tiesia kuri sąsiuvinį,kuri bloknotą.Viena tai baltą staltiesę pakloja Romui pasirašyti.Romas kuo rimčiausia veido išraiška dalina autografus.
Taria,rodydamas pirštu į mane.Va jis mano režisieriaus padėjėjas.Dabar visos puola prie manęs.Klausia pavardės.Numykiu kažką,pasiraši
nėju.Pagaliau padėkoję pasišalina.Netrukus prieina kelneris,stato ant stalo konjako bonką ir sako - čia restorano kolektyvas vaišina.Na ką,tenka priimti dovaną.Vakarienė tęsiasi.
Už kokio pusvalandžio sau už nugaros išgirstu šurmulį,atsisuku - o viešpatie.Visa televizija.Du su kamerom,vienas fotografuoja,
dar keli pagalbiniai.Nespėjam su Romu sureguoti,kai prieina jauna moteris,prisistato esanti žurnalistė iš kažkokios kultūrinės TV laidos ir mandagiai paklausia,ar nesutiktume atsakyti į keleta klausimų.Matau Romo veidas iš baltos spalvos pasidaro tamsiai raudonas,
maniškis,manau,taip pat.Mano smegeninėj cunamis.Ką daryt?Sprukt begėdiškai ar atsakinėt į klausimus kamerų akivaizdoj?Iš kart supratau - antras variantas - katastrofa.
Romas visai pasimetęs.Lūpos kruta,o garso nėra.
Staiga šauna man į galvą išganinga mintis.
Romai,jau rėkte išrėkiu,rodau pirštu į laikrodį - traukinys išeina.Romas akimirksniu pagauna mintį,suvapa " pojezd otchodit",
griebiam nuo stalo laikraščius ir skubiai nešdinamės visų akivaizdoje pro duris per laukimo salę į lauką.Skubiai slepiamės už artimiausio kampo.Minutė tylos.Pagaliau Romas ištaria-žinai,gaila vakarienė liko nebaigta.Aš ir nemačiau kada jis spėjo sugriebti,bet iš lėto ištraukia iš kišenės pradėtą konjaką ir taria - šitą tai sąžiningai uždirbom,šitiek autografų prirašėm.Vat taip.Iki pat namų pakako vien tik šio vakaro įspūdžių.