jie

Vieną ramų vasaros vakarą vėl sėdėjau aukšto kaštono virsunėje, ir žiurejau į blėstantį saulelydį. Lapai tyliai šiureno, šakos lengvai sūpavo mane. Jutau begaline ramybe. Būtent dėl šio jausmo ir eidavau visą kilometrą iki savojo kaštono, palydėdavau saulę, klausydavau mingančiu paukščiu balsų. Paskui tyliai išsiropstes iš medžio lėtai eidavau namo...
Buvo tamsu, ši kartą užsisedejau ilgiau. Tolumoje pamačiau sublyksinčius debesis. "Artinasi audra" - pagalvojau. Netrukus pakilo vėjas, staigūs šuorai pradėjo judinti kaštono šakas, ore tvyrojo grėsmė, tokia grėsmė kaip būna prieš audrą. Užsinorejau kuo greičiau sliuogti kaštono kamienu žemyn.
Nulipes kokį trečdalį kelio žvilgtelėjau žemyn, apačioje pastebėjau kažkokią juodą dėme, isižiūrėjau geriau. Krūtinėje suspurdėjo širdis. Tai buvo žmogaus siluetas. Pajutau didelę baimę, apsikabinau medžio kamieną ir sustingau. Širdis pasiutusiai daužėsi. Jaučiausi taip nesaugiai, iki namų gal kilometras kelio, aplinkui vien laukai, maži miškeliai. O tas žmogus apačioje.. Kas jis? Ko iš manęs nori?
Ant nosies paptelėjo pirmasis lietaus lašas. Žvilgtelėjau žemyn, siluetas tebestovėjo. Staiga visą dangų nušviete žaibo blyksnis, nusirito galingas griaustinis. Vėjas vis stiprėjo, kartais smogdamas man tokiais gūsiais, kad atrode nusineš mane kartu. Aš laikiausi tvirtai įsikibęs į kamieną. Užsimerkiau, mintyse pradejau kartoti maldelę, kurią kažkada išmoke močiutė. Lijo vis stipriau, vis didesniais lašais, dangumi ritosi griaustinio bangos. Jaučiausi toks bejėgis, toks vienas ir silpnas šiame gamtos šėlsme. Galvoje šmėkstelejo mintis - "Štai siuo metu galėčiau sau jaukiai gulėti savo šiltoje lovoje ir klausyti į langą beldžiančio lietaus. Ir kodėl aš visada pakliūnu i tokias situacijas?" Buvau visas šlapias jaučiau kad silpsta rankos, tas prakeiktas vėjas tikrai buvo nusiteikęs piktam, nuolat krūpčiojau nuo griaustinio trankančio visai čia pat. Žvilgteldavau žemyn, bet tas zmogus net nepajudėjo iš vietos. Baimė, neviltis, nuovargis, viskas susidėjo i vieną ir pradėjo lietis per kraštus. "Ko tau iš manęs reikia?!!" - sušukau iš visų jėgų - "Ko reikia, po velniu!!". Žmogus tylėjo ir stovejo net nejudedamas. Jaučiau kad slysta rankos, kritimo jausmas, stiprus dunkstelėjimas, veriantis skausmas...
Iš paskutiniųjų pakėliau galvą, per lietų pilantį į akis ižiurejau to žmogaus figurą, ji stovėjo nejudėdama...
Nubudau savo lovoje, į mane susirupinusiu žvilgsniu žiūrejo mama, pabandziau sujudėti, visą dešinį šona pervėrė stiprus skausmas. "Visa laimė, kad apie kaštona esi pasakojes broliui" - griežtu balsu pasake mama - "daugiau ten neisi"...
Kitą dieną savo ant savo rankos pastebėjau nupieštą keistą simbolį. Jis nenusiplovė...
Ar turėčiau laukti jų sugrįžtant?..