Gaidys...

Kazkada gyvenome vienkiemyje, visai salia misko. Buvau beveik penkeriu metu...
Prasidejo viskas labai paprastai-mama paprase parnesti is vistides kiausinius. As-labai geras ir paslaugus vaikas-sutikau ir nupedinau i vistide(ji buvo uz simto su trupuciu metru nuo namo). Iejau, surinkau as tuos kiausinius ir isejau lauk. Ir ka?.. Ant tako stovejo gaidys!!! Pats paprasciausias(kaip gali pasirodyti)gaidys. Nei didelis, nei mazas-tiesiog kaip ir visi kiti. Bet tuo metu jis man atrode laaaabai didelis(as buvau tik maza mergyte...). O gaidys(kuris, beje, buvo didelis pestukas)stovejo ant tako, spoksojo i mane ir nesitrauke. As ir siaip ji gazdinau, ir kitaip(pati dar labiau bijodama), o jis stovejo vietoje ir nejudejo...Salia nebuvo jokio pagalio ar akmens, kuo buciau galejusi i ji paleisti. Taip man bestovint ir begalvojant ka daryti, gaidys soko ant manes. Ir as padariau tai, kas atrode geriausia-puoliau begti. Ir,zinoma, rekti...Taip taip, lekiau kiek kojos nese ir rekiau:GELBEKIT,GELBEKIT!!! O gaidys bego is paskos...
Tevai, broliai tuo metu buvo namuose. Isgirde mane shaukiant, visi puole laukan,paciupe kas po ranka papuole, nes pasitaikydavo, jog is misko atbegdavo lapes, usuriniai sunys. Tad jie pagalvojo, kad kazkas is ju mane ir uzpuole. Isbege is namo ir pamate kas atsitiko visi sustojo kaip ibesti. Po to pradejo juoktis.Ne, ka as cia kalbu, jie pradejo kvatotis uz pilvu susieme. O as vis dar skuodziau kiek ikabindama ir rekiau ta pati: gelbekit!!! Gaidys juk vis dar mane vijosi.Pagaliau as pribegau prie namiskiu(neisivaizduojat, koks ilgas pasirode tas atstumas), sie gaidi nuvijo ir visi apsiasaroje grizome namo. Zinoma, jie verke is juoko, o as zliumbiau is baimes ir nevilties, kad negalejau nieko padaryti.
Bet, deka to gaidzio, gana anksti suzinojau, ka reiskia patarle "juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis"... Rytojaus diena valgiau troskinta gaidi.......