Františekas ir bandelės

Gūdžiais sovietiniais laikais, kai mūsų kaime buvo tik viena kooperatyvinė parduotuvėlė, su keliais metais jaunesniu savo bičiuku Františeku,nuėjome į parduotuvę bandelių. Paprastos kaip trys kapeikos, be priedų, bet pačių pirktos, dėl to ir skanios, o dar buvom alkani...Grįžtame keliuku namo, ir netikėtai sutinkame vyresnįjį Františeko brolį Indėną. Tas, nieko nelaukęs, stveria iš Frančės rankų bandeles ir nubėga su piktu džiugesiu. Na o Františekas mąstė mažai ir lėtai. Bet, kadangi buvo alkanas, o be to, supyko, apsisprendė greitai- pinigus mokėjau, reiškia bandelių turiu turėt. Apsisuko, nubėgo į parduotuvę, pasiėmė kiek reikia bandelių, ir nekreipdamas dėmesio į rėkiančią pardavėją, išėjo.
Jo mama, irgi neįpatingo intelekto, padengė nuostolius, bet pabarė tik Indėną...