Tai gi kai buvau mazesne visada maisiau siuos zodzius FORTKE ir DUKOFKE. Karta su draugais labai karsta pavarario diena sedejom nedidelėjame kabinete kur mums turejo buti pamoka bet padare langa. Mes nusprendem dar pasedeti ir pabazarinti. Liko gal kokie 6 zmones. Tarp ju buvo gal 3 bernai. Taip mums besedint pasidare labai karsta ir as noredama pasiroditi kaip as "kietai kalbu" pasakiau atidarykit kas nors... DUKOFKE!!! Visi pradejo taip zvengt, kad norejau pradinkti. Bernai pradejo laidyt juokelius o as noredama kiek pagerinti savo nepatogę situacija pasakiau, kad mes visi namie taip vadiname orlaide. Taciau viskas buvo dar blogiau. Jie pradejo juokauti kad pvz.: ateis koks kaimynas su pyragu ir pasakys, kad gal galetum imest dukofken, nes mano neveikia. o mes tik svyst pro langa. Man paciai buvo ziauriai juokinga nors ir nemalonu. gerai, kad buvo karsta. Netaip smarkiai matesi, kad raustu kaip burokas. tada as tuvau kogero 5 kl. Nuo to karto jau niekada nebepainioju siu zodziu. ir ko tik gyvenime neatsitinka
patikekite rasydama sia istorija tiesiog verkiau... is juoko
Vasara su draugemis megstam nakvot pas mane, durniuoti. Karta pasikvieciau tokia gera drauge. Vakare ussileidom muzikos, pro langa klausemes ka kalba zmones, ejo is sokiu jaunimelis, o mes pro antro auksto langa kaip slapukes klausomes ka sneka...