Begiojimas

Tai ivyko vasara,kai begiojau misko takeliais...visa laika begiodavau tais paciais takeliais ir niekada nieko itartino nebuvau pastebejus,o gal tik paprasciausiai netakreipdavau demesio...
Taigi begu,galvoje kaip visalaik kvailos mintys ir tik pakeliu galva ir akys sugeria vaizda...link manes juda pats Bredas Pitas,net oro pritruko,sakes ledinis berniukas,o dar tom akim kai pasiziurejo galvojau isskrisiu i orbitas,prabegdamas jis man aki dar mirktelejo ir prabego pro sona...vaizdo pakereta dar atsisuku i ji pasiziuret ir bi..ilst i medi ir atsitrenkiu...o jo ma jo,kokia geda...ir dar jis viska mate,kaip rektyvinis duodu i kojas ir meginu ismest is galvos si kvaila nutikima,nors degu is gedos ir vaidinu kad nieko neskauda,nors puse veido i ta zieve nusirarinau...duodu sau i kojas ir galvos nesuku,nors jauciu,kad jis stebi viska ir placiai sypsos...
Butu viskas gerai,buciau viska pamirsus jei ne vakar prie parduotuves nebuciau jo sutikus.Jis stovejo su draugais ir kazkuris man ten uzmete kazka,o jis kai uzbliaus:
-Ai cia ta pati kur anakart medi pabuciavo!
vojezus marija,prasmegt skradziai i zeme norejau,o juolab kai isgirdau kaip visi juoktis pradejo,tai isvis bordava palikau...