buvo ziemos vidurys. vaiksciojom su drauge karta parke. buvo pakeliui tox kalniukas, mes i ji ilipom, ten ziurim vaikuciai gyvenimu dziaugiasi ciuozinedami nuo kalniuko, mes ziurim, zvengiam. jau norejom eiti, tik drauge man-atsargiai! bet as kadangi vadovaujuos posakio "pirma pagalvok, o paskui daryk" atvirkstine forma (kaip moxliskai pasnekejau), tai nespejau sureaguot, ir zengiau zingsni. o ten suniukas (arba gal ne suniukas) buvo savo kakuti palikes. as aisku imyniau i ta dziaugsma, bet cia ne viskas. as ant jo paslydau. nukritau ant minkstosios vieteles ir nuciuoziau nuo kalniuko......
zvengem iki nukritimo, nors man jau kristi ir nebereikejo
....