Prisimenu lyg tai būtų nutikę vakar.
Tai nutiko vakar:
Naktis, žvaigždės.
Esame kaime, pačiame geriausiame.
Blaivut blaivutėlės, mes trys merginos, einame kažkokiu skersgatviu.
Namas, kiemas, tvora, namas, kiemas, tvora.
Viena taria:
-O, kokia čia Džiunglinių irštva...
Visos juokiames.
Sekanti:
-Norėčiau čia pritūpti...
Aš:
-Nežinau, kaip jūs, bet aš jau seguosi kelnes!
Visos pritupiame, nesvarbu kas kokio didumo reikalo imsimės... Už nugaros tvora, kiek toliau, dešiniau namas. Aukšta žolė.
Dachh, kaip gera, senai norėjau.
ką??!
Nepažįstamas, jaunos moters, itin žemas balsas taria:
-Gal galėčiau paklausti, ką jūs čia darote??
Nelabai prisimenu (nors tai ir nutiko vakar), kaip kelnės į vieta pasistatė, bėgame tiesiai, į dešinę... Iš pradžių nė garselio netardamos, vėliau labai juokdamosi. Ką čia juokdamosi, tiesiog žvengėm, baubėm ir alsavom.
Pasirodo, draugės jau mėgino prie rimtesnio prieiti. Adrenalinas kaušėsi mumyse. Kojos pačios bėgo taip greitai, kad net nesuvokėme.
Sutarta, per šį kiemą- nebeisime.
Viena karta as su draugemis nuejome prie mokyklos nusiskinti uogu. mes skinames tik ziurim kazkoks didelis palaidas suo atbega.[prie mokyklos buvo tvora, ji buvo skyleta ir auksta] mes staigiai perlipom per tvora o mano drauge is baimes net nepajudejo,tai tas...