Mano nuotykis prasidėjo kai aš atsikrauščiau gyventi i kaima, tada man buvo vos 9 metai. Žinoma buvo sunku...pradėjau lankyti naują mokyklą, reikėjo ieškoti naujų draugų... Bet viskas klostėsi puikiai, pripratau prie visko: kalbos, žmonių, mokyklos, galu gale naujų namų.
Prabėgo vos trys metai - man buvo 12 o aš pamečiau galvą dėl berniuko. Jis beabejo buvo už mane vyresnis, netgi trimis metais. Iš pradžiu jy pastebėjau mokykloj, vėliau ėmiau matyti ir ne pamokų laiku(kadangi mūsų mamos buvo senos draugės). Ėmiau jy pažinti...jis man buvo lyg svajonė. Ir štai mes jau taip puikiai sutariame ir jis ima man atvirauti...
Papasakoja apie save, savo pomėgius. Taip mes gražiai bendraujam, esam tikri draugai, tik tiek kad mano širdy kasdien vis labiau spurda tai kad aš jy myliu, bet bijau...bijau jam tai pasakyti, bijau jy visiškai prarasti, tiesiog mėgaujuosi jo buvimu šalia... taip praeina metai...dar vieni... Ir štai man jau 14, jam -17. Kaip kasdien mes susitinkam, einam pasivaikscioti, kalbamės ir jis man pasako, kad vakar vakare pasiulė savo klasiokei draugauti...Mano širdis ima daužytis, nebežinau ka sakyti, akyse ima kauptis ašaros... Bet lyg niekur nieko meginu paklausti koks buvo jos atsakymas. O jis atrėžia: tai va šiandien ji sutiko. Viskas mano širdis apsipyle krauju...nejučiomis skruostais ėmė riedėti ašaros, puoliau į nevilty ir kaška jam pasakiusi nuskuodžiau namo. Verkaiu kaiura nakty, dienomis nenorėjau jo matyti, nenorėjau matyti JŪ kartu, miriau iš pavydo, kol galiausiai viena vakara jis pats atėjo pas mane ir sunerimes ėmė klausinėti kas man nutiko, kodėl nebeateinu, kodėl neberašau, bet aš ir tada kavilelė nieko neišdrysua pasakyti... tiesiog pasiryžau jy pamiršti ir nutraukti bendravimą. Šitaip išgyvenau metus, su juo bendravau labai minimaliai, jau beveik jy užmiršau, jau ėmaiu apie jy mažiau galvoti, ir staiga...
Sėdžiu vakare savo kambaryje prie lango žiūriu i dangu ir mano telefonas nušvinta, Tai Jis...
Parašė man, paklausė ka veikiu, pakvietė išeiti į lauka, kadangi nori pasikalbėti. Nustebau...kas nutiko???
Kagi išeinu į lauka o jis laukia manes prie mano kiemo vartų su mažute gėlyte rankose. Priėjau o jis man duodamas ją pasakė kažką tokio nuostabaus kad jausmai vėl ėmė veržtis, bet stengiausi nesuskysti - jis turi mergina...
Jis mane paėmė už rankos ir nusivedė prie upės, ten kur mes pirmą kartą susipažinom. Jis visą vakarą kalbėjo man visokius gražius dalykus lyg norėdamas kažką svarbaus pasakyti, bet niekaip nedrysdamas. Galiausiai aš pasakiau kad man laikas namo ir štai tada jis lyg priremtas prie sienos išbėrė man viską ką norėjo pasakyti,. Pasakė kad jau nuo mūsu pirmos pažinties mane įsimylėjo, kad jau po pirmos savitės paliko savo merginą nes taip galvojo užmiršiąs mane ir t.t. Daugelio dalykų tiksliai net nepamenu, bet kai jis pasakė kad mane myli aš pirmą kartą išdrysau atsakyti jam tuo pačiu, tas vakaras buvo geriausias mano gyvenime, Tada me pradėjome draugauti ir mes kartu iki šiol. Dabar man 20, o jam 23. Esu laiminga, esu jo žmona
Na buvau tada dar bispridielnas moksleivis...Ir istorija tai tikrai reali.Na, zodziu, turejau as toki draugeli, gerokai vyresni, stambu vyrioka.Buvom isties savi.Na viena diena as einu is mokyklos namo ir kita gatves puse, kiek pries mane eina tas...