Taip nebegaliu..

Viskas prasidėjo dar mokyklos laikais.. tada gal man buvo 14 m. Mane kybinti pradėjo toks berniukas, pavadinkim jį Eligijus. Į jį tada nekreipiau dėmesio, net tuo metu buvau susižavėjusi kitu.. Bet Eligijaus atkaklumas, privertė mano širdį palinkti link jo.. Mūsų draugystė buvo nereali.. drąsiai galiu teigti, kad tai buvo tiek jam tiek man pirmoji meilė.. Bet pasaka kažkada baigiasi ir ne visada laimingai.. kartu prabuvome apie pora metų.. Jis susirado netinkamų sau draugų, ir atrado naujų vertybių gyvenime, naujų pasilinksminimo būdų.. taip ir nutrūko mūsų draugystė "oficialiai".. Mokyklos koridoriuose mūsų žvilgsniai dažnai susitikdavo, kartais į ji bežiūrin ir laikas sustodavo, gal ir banalu, bet taip man nutiko tik vieną kartą gyvenime.. Vėliau jis susirasdavo draugužių, kurias labai dažnai keisdavo ir kurios budavo ne kokios reputacijos, kaip sakant "Chebros" mergina, mat jo draugų rate tai buvo madinga, o manau pripažinti, kad realiai esi susižavėjęs konkrečia mergina, būtų buvę nesuprasta.. Laikas bėgo.. širgį neapsakomai skaudėdavo, jį matant su kitomis, bet žinojau, kad tos merginos laikinos, pastovumo jam nereikia.. Kartais man jis parašydavo sms "- labas, ka veiki? ar esi namie, užsukčiau".. tada mes ilgai kalbėdavomės, o paskui aistringai bučiuodavomės.. tik bučiuodavomės.. mums buvo gera kartu.. visi kiti žmonės, kurie jį pažinojo, sakė, kad jis žiaurus.. man jis toks nebuvo.. o gal as ji pažinojau kitokį.. gal tik man parodydavo savo tikrąjį veidą.. laikas vėl bėjo.. Tada pamenų buvau 19 metų, kai gavau nuo jo sms (- išvykstu, nežinau kada begryšiu).. pamėnu, širdis nukrito į kulnus.. nes kažka buvau girdėjusi, kad turi problemų ir teks emigruoti.. paskambinti nedrysau, nes rašė ne iš savo nr. Tik parašiau jam - kad Mylėjau ir mylėsiu tave visada.. Buvo labai sunku.. Taip bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, metai.. Aš vis kažko laukiau, kažko tikėjausi, bet jau susitaikiusi buvau su tuo, kad man viska reikia pamiršti.. Bet viena dieną, parėjus namo, tėtis pasakė, kad į tavo mobilų, kurį buvau palikusi, skambino Eligijus.. Lyg iš giedro dangaus žaibas trenkė į mane.. Nejau jis.. Bet daugiau tokiu vardu žmonių nepažystu.. Gal kas pajuokavo.. Buvo begalė minčių.. Kaltinau save, kad neturėjau telefono po ranka.. Numeris iš kurio skambino buvo užslaptintas.. Bet telefonas vėl suskambo ir tai buvo JIS.. Kalbėjome gana šaltai, mat net nežinojau kaip į visa tai reguoti.. Mano gyvenime jo nebuvo vienerius metus, jokios žinios.. tada vėl jis dingo.. Užsenyje jis turėjo prisidirbęs problemų, tad su juo galėjome bendrauti tik laiškais.. Adresą gavau aš pati ir pati pirma parašiau.. Na va susirašinėjimas tęsėsi, dar apie metus.. Ko jis man tik neprirašė, gailėjosi už pareities klaidas, gryžęs zažėjo viską keiti, vaikščioti su manim susikibęs už rankų.. Laiškai buvo ilgi, gražūs, su įvairiausiais piešiniai.. Iš dalies suprantu, ten turėjo daug laiko apmąstymams ir ten buvo vienatvė.. Ir vėl jis dingo.. O aš juo tikėjau, nuoširdžiai tikėjau ir laukiau jo..
Atrodo, jau vėl pasimiršau.. Atsimenu, anksti ryta pabudau, belekaip susišukavau, įkokau į treningus ir geriu kavą.. Skambutis į duris.. Pamaniau, kad atvyko dėl kambario remonto meistrai, nes sesė buvo užsiminusi.. Atidarau duris, o ten stovi Jis.. Aš jo nemačiau 4 metus.. susėdę atsigėrėme kavos, pakalbėjome, neklausite apie ką, nes nepamenu.. Žinau tik tai, kad jis atrodė baisei, pavargęs, mat tik šį rytą gryžo, ir patyręs daug traumų, mat papuolė į avariją, buvo ištiktas komos, kovojo su mirtimi.. Sakė aš jį pamačiau pirmoji..
Na va ir vėl prasidėjo mūsų susitikimai.. Mylėjau aš jį ir tokį, su jo traumomis, kurios laikui begant turėjo sugyti, ir likti tik randai, kurie kaip daugelis sako puošia vyrus.. Vėl viskas buvo gražu, gražus bendravimas, bučiniai ir nieko daugiau rimtesnio tarp mūsų nera nutikę.. Jis niekad kažko daugiau manęs nereikalavo, aš gal nepasitikėjau jo ir savo skaistybės atiduoti jam nenorėjo.. Jis siūlė vėl būtikartų, bet aš abejojau, galvojau gal aš verta geresnio.. Aš baiginėju studijas, gavau gero darbo pasiūlymą.. jis be vidurinio net išsilavinimo.. Protas sakė vieną, širdis kitą.. Dvejojau, bet susitikinėjau su juo.. ir norėjau būti kartu ir tuo pačiu ne.. Gal jam pabodo vis manęs klausinėti, mat iniciatyvos nebuvo iš mano pusės, man užtekdavo su juo pabūti, pasišnekučiuoti ir žinoti kad ji myliu.. būti su juo, manau būtų buvę perdaug sudėtinga.. Taip bėgo laikas.. susirado jis kitą už Jį vyresne merginą, kuri turi net vaikų.. Vėl jis dingo.. Vėl gaunu sms, ateinu pas jį į svečius.. Kalbames, net pasibučiuojam.. Paskui jis pasko, kad jo mergina išvykusi ir sako žinau, kadnegerai elgiuosi, bet nepaaiškinama trauka Jį traikia prie manęs.. Tą patį ir aš galiu pasakyti.. Tada jam paskambino mergina, jis su ja pasikalbėjo.. Ir tada jis pasakė, man su ja gera, ji kitokia, gal amžius savo daro.. Bet žinau, kad mes liksim amžini "meilužiai" perkeltine prasme..
tas susitikimas buo paskutinis, turbūt gryžo mergina.. Abu gyvename savo gyvenimus, turim atnrąsias puses.. bes su juo būna viskas kitaip, su juo būna viskas galima ir tik tarp mūsų..
tai ka, belieka tik laukti.. Bet to jau nebenoriu, noriu paneigti tą jo teiginį, jug meile netrunka logiškai pamąstant 10 metų.. dar su tokiais niuansais.. kiek gi galimą.. nor ir tebemyliu bet nebegaliu..