Viena salta rudens popiete zingsniuojam po darbo trys jaunos, grazios, elegantiskos koleges Taikos prospektu Kaune. Vejas plaiksto ilgus musu paltus, aukstakulniai batukai karts nuo karto netycia uzkliuna uz nelygaus saligatvio atbrailos. Darbas baigesi, diskutuojam apie kazkokius globalius dalykus...
Akys uzkliuna uz besivoliojanciu tolumoj deziu ar maisu vydury kelio.
-Fui, kas taip tersia, kokie kiaules!
-O prie tokio intensyvaus eismo, kaip tai trukdo vairuotojams...
Ir tos siuksles pasimirso. Kol neprizingsniavom arciau:
is tu deziu ir maisu virste virto karunos sokoladai, saldainiu asorti dezes, aplink voliojosi jacobs kavos pokeliai, cipsai ir dar daugiau jau sutrintu po masinu ratais produktu. Mums akys issprogo, negi leisim viska toms masinoms suvazineti? Is karto dingo visa musu elegancija, tik pralaisvejus keliui puldavom begt per gatve ir pritupusios, besluodamos paltais viska kas aplink jau sutrinta, griebdavom kiek pajegiam ir - i kita kelio puse. Ka pavyksta nugriebti, kraunam vidury saligatvio, ir visos zvengdamos kaip karves varom po sekanti reisa. Turbut padarem po kokius tris ar keturis kiekviena, nes ant saligatvio isdygo visai nemenka kruvele "skanumynu". Juokas eme is saves nerealus. Ir kadangi jau iki tiek nusiritom, tai ilgai nesvarsciusios, sutupem aplink ta kruva, ir draugiskai pradejom dalintis lobi, panasiai kaip lemanui lemanui danieliui. Visa laime, kad ten intensyvus tik transporto eismas, pesciuju vienas kitas pasitaike, bet pakako ir ju issprogusiu zvilgsniu
. Pasidare kazkiek geda, bet tik tol, kol neparsinesiau poros maisu skanumynu gardumynu namo. Uzteko menesiui...
Tai nutiko mano namuose... O buvo taip.. karta mano geriause drauge susipazino su tokiu bernu kuris veliau tapo jos vaikinu ir jie abu daznai ateidavo pas mane namo paplepeti isgetti arbatos ir pan. Na ir as daznai ateidavau pas drauge paziuret kaip jie...