Na tai ne apie tai ka pagalvojo bent jau dauguma
Na turbut visi zino kaip atidaryti alu, jei neturi nieko tinkamo po ranka, nei ziebtuvelio, nei juolab atidarytuvo - tiesiog susirandi statu kampa ir stumteli buteli (na kam gi neteko to daryti?). Teko ir man... Ir ne karta... Bet va pries visa klase dar ne... Nu zodziu susirinkom rugsejo pirma jau dvyliktokai "truputi" atsvest (net is aukletojos leidima gavom, bet cia ne esme
), susimetem, nusprendem ka pirk ir kelis nusiuntem, o like laukem lauke. Vienas klasiokas buvo atsineses alaus buteli is anksto, o stai atidarytuvu ir nepasirupino... Na as tai juk geras draugas - pasisiuliau atidaryti... Kai visi pamate, ka ruosiuosi daryti, puse pradejo juokais saukti "tik nenudauzk kakliuko". O as zinoma i tai: "baikit, ne pirmas kartas"... Uzdejau kamsteli ir nepaziurejau. Buvo pirmas kartas... Pirmas kartas, kai nepataikiau ir kamstelis nuleke kartu su kakliuku. Visiems juokas, o man tik geda, alaus butelys be kakliuko ir skola klasiokui (juk reikia atpirkti jo megstamo alaus buteli).
Na aisku per ta tusa buvo dar daug nuskeltu kakliuku, nes atidarytuvu niekas taip ir nepasirupino, o kol kasnors pametes dar viena buteli, kad atsidaryt su juo, toli grazu ne kiekvienas sulaukdavo. Tik stai turiu pasigirti, kad tai buvo mano pirmasis, ir stai jau beveik dveji metai, vienintelis kartas...
Tai vat o buvo tai kai man buvo apie penkis metus vazevau su tevais kazkur ziguliuku vaziavom vaziavom o jis staiga uzgiso vidury kelio ziema slidu mama dar nemokejo vairuoti todel islipo pastumti o tete bande uzvesti ziguly beja mama tada buvo apsirengus...
, tai nusprendziau aprasyti dar viena nuotyki is serijos ,,kaimo linksmybes"