Pasivažinėjimas

Senai senai, gal prieš 20 metų...
Buvo šiltas ruduo, o gal vasaros pabaiga. Pamenu, maždaug vidudienis. Smagu, oras geras, veikti nėra ką. Žmonių niekur nesimato. Po kiemą su draugeliu slampinėjam. Nuobodybė kaip per pakasynas.
Žiūrim prie vieno iš garažų stovi kaimynų Emka
(buvo toki motociklai).Na mes ją apžiūrėjom, ištyrinėjom, sostuose pasėdėjom. Nei iš šio, nei iš to draugelis pasiūlė pasivėžinti. Motociklo savininkas buvo jo giminaitis, taigi kartais duodavo jam pasivažinėti, prižiūrėdamas, aišku. Bachuras buvo už mane pora metų vyresnis, apie techniką šiek tiek "nusimanė", taigi nieko bloga nutikti negalėjo.
Užvedė variklį, susėdom: draugelis užvairo, aš - jam už nugaros (motociklas turėjo "lopšį", regis, priekaba vadinamą ar bala žin kaip, bet į ją tik vaikus sodindavo, o man jau buvo 12-ka!).
Žodžiu, "įmušė" pirmą pavarą, "užlaužė" gazo rankeną ir pirmyn.
Net nežinau kaip, bet nuo greičio atsipeikėjau tik tada kai "imant" posūkį lopšys pakilo į orą. Kad neapsiverstume, draugelis ištiesino vairą ir matyt dar labiau pasuko "gazą".
Toliau pamenu kaip sulėtintą filmą: lekiam per kiemą, nežinau kaip, bet pasišokinėdami tarsi per kalniukus, išvisų jėgų laikausi už rankenos, esančios prie sosto (jei ne rankena senai būčiau nusivertęs), pažvelgiu į priekį, o prieš mus - mūsų namas (mūrinis, dviaukštis) ir mes tiesiu taikymu į tarpą tarp dviejų pirmo aukšto langų (tai pasisekė, nes priešingu atveju būtų buvę daug triukšmo).
Kai iki sienos liko koki 3 metrai, paleidau rankeną ir sėdynė dingo iš po mano užpakalio. Likau stovėti ant tvirtos žemės, net nesuprantu kaip. Tuo tarpu draugelis matyt sureagavo į situaciją ir paspaudė stabdį, bet tai buvo tas momentas kai motociklas atsitrenkė į sieną. Toliau vaizdas toks: motociklas trenkiasi į namo sieną, draugelio šikna (čia tas tinkamas žodis) pakyla į viršų ir toliau kyla aukštyn. Jis paleidžia dešine ranka vairą, bet kairiaja laikosi toliau, todėl, kai jo kojos iškyla į viršų, jis visas, aukštyn kojomis, staigiai pakrypsta į kairę ir nugara (visu plozu, kaip tuomet sakydavo) aukštelnikas trenkiasi į sieną. Tik dabar paleidžia vairą ir, motociklui atšokus apie metrą atgal, nučiuožia siena žemyn. Aš stoviu be žado. Pagaliau susigriebiu ir prišoku prie draugelio. Gal padėjau jam atsikelti, o gal pats atsikėlė nuo žemės - atmintyje neišliko. Bet jis vėl čiupo už vairo, užvedė variklį ir liepė sėstis. Aš tikriausiai "myžau" į kelnes, nes jis į mane net nepažvelgė. Kai tik asisėdau į sostą, draugelis davė gazo ir mes vėl pajudėjom. Bet vos nuriedėjus kokius 5 metrus, variklis užgeso ir daugiau neužsivedė.
Po kiek laiko laukan išbėgo kaimynų mergos (buvo tokios dvi, pirmame aukšte gyveno, kaip tik ten, kur vos langus ne išbaladojom; beje irgi gerai velnių priėdusios ir dėl to savaip fainos, nesvarbu, kad gerokai vyresnės. Beje svarbi detalė: jos buvo suvestinės mano draugelio seserys. Painus tas gimynysčių ryšys susiklostė, bet kaip tik dėl to draugeliui viskas dovanai baigėsi). Jos, pasirodo, tuo metu, kai motociklas atsitrenkė į sieną, kaip tik vienam iš tų kambarių buvo. Ir, jų žodžiais kalbant, pamanė, kad į namą atsitrenkė automobilis. Išsigando, net į kiemą bijojo išeiti. O kai išėjo, mūsų Emka jau buvo "mirusi". Tik vėliau sužinojau, kad per pasivažinėjimą motocikle sudegė kažkokia detalė. Įdomiausia tai, kad draugelis, atsitrenkdamas į sieną, nesusižalojo. Arba nedrįso prisipažinti. Bent jau regimai buvo sveikas. Juk žinot: kvailiems sekasi.
Tai va, praėjo daug metų, o tos akimirkos, kai draugelis laikosi viena ranka už vairo ir aukštelnikas "įsimūrija" į sieną, negaliu užmiršti.