Turbut kiekvienas esame pabėgęs iš pamokų.Esu gera mokinė.Vidurkis tiktai neblogas.Tik turiu bėdą.Dažnai praleidinėjau pamokas anais metais.Auklėtoja sakydavo,kad ateitų mama pasikalbėti,bet išsisukdavau,kad negali.Taip ir prabėgo mokslo metai.Turbūt buvo daugiau pamokų nebūtų,nei būtų.Tikriausiai dabar imsit mane teisti.Bet ar jūs to pačio nedarote ar nedarėte?O jeigu man neina nebėgt...Vis galvodavau geriau du,ar "n" raidė...Pasirinkdavau antra variantą.
Stai atėjo nauji mokslo metai.Rugsėjį tikrai sąžinigai lankiau visas pamokas.Spalį buvo keletas pabėgimų,bet stengdavausi kuo mažiau bėgti.Ir štai prieš pačias rudens atostogas susirgau.šią savaitę nebuvau mokykloje..šiandien klasiokė parašė,kad laukčiau auklėtojos,nes ateis į svečius.Grąsino,kad perkels į kitą klasę(blogą).Tegul tik pasvajoja,nes yra kitų mokyklų į kurias as galiu eiti jei mane kels i ta klasę.Bet visi tie grąsinimai yra kvaili.Nejaugi net sirgti negalima?
Norisi rėkti,šaukti "debile tu gydykis" ir kipti į plaukus tai žiurkei...Norėčiau ją nušauti..Ar bent kartais ji pagalvoja,kad aš neinu į jos pamokas vien todėl,kad šlykštu žiūreti į jos snuki ir tuos prakeiktus ūsus...o dar ta jos išraiška žiūrint į mane,kuri taip ir klausia"na tai kiek kartų pabėgai iš pamokų".Kiekvieną kartą ji taip žiūri mane ir aš tikrai pasijaučiu prasikaltusi...
Aš bijau..Aš labai bijau...Noriu numirti.Ne.Greičiau noriu jai išdaužyti snukį.Tą jos kvailą snukį,kuris į mane taip žiūri,kaip kaltindamas.Aš nieko per ją nenoriu.Tiesiog jaučiu:išprotėjau...Siandien buvo tokia pakili nuotaika,o dabar tiesiog siela kunkuliuoja is pykcio ir sielvarto...kada ji mane paliks ramybėje?Reikia apsiraminti...Einu paskaitysiu knygą ar pamiegosiu.
Stai atejo ta lemtinga diena,kai as turejau eiti i wieno gero draugo gimtadieni.Kadangi zinojau,kad ten bus nemaza neblogu bachuriuku,tai nusprendziau siek tiek pasipuosti (oj kad nebuciau taip sumascius 
.Ilindau i sawo wisai neilga sijonuka,apsitempiau...
jam 18 metu.nu ir zodziu jis buvo isvykes i vilniu ir vakar susirasinejom smsais