va,papasakosiu viena istorija kurios jei saziningai as pati ne velnio nepamenu..ja zinau tik is savo mylimuju teveliu....
kai turejau mazdaug 5 ar 4 metukus(nium tiksliai nzn kiek ten ju buvau sukakusi),maciau kai mano mamyte mano jaunajam broliukui uzpakaliuka vale...nium..ir pamaciau,kad tas mano broliukas turi kai ka ko as nebeturiu...nubegusi i svetaine kur mano tetis ziurejo televizoriu patogiai isitaises ant foteliau pradejau tampyti uz rankoves ir sakyti " teveli...teveli...brolis turi kazka ko as neturiu..." tetis sako "ir ka jis turi?? " as sakau "nzn...bet as maciau " tetis suprato apie ka eina sneka ir pradejo klausineti manes "o tai kur savo padejai" nium,as maza budama nesupratau..." bet as juk beturejau,teveli" tetis sako " kaip tai neturejai??'tik nesakyk ,kad pametei??? " nium ri as be proto issigandau...pradejau ieskoti visur..pirmiausia tai kelnese,veliau po lova,savo lovyteje ir niekur neradau...galiausiai atsisedau vonioje ir pradeja verkti,kad as pameciau...aisku,tada tevelis nuo mamytes gavo barti.nes mazam vaikui gyvenimo trauma ivarys
nium va...ir dabar kaip tik atsimena taip ir juokiasi is manes (blush)
pradesiu galbut nuo to kad as turiu sese dvyne su kuria mes ir patyreme si baisu (ne toki jau ir baisu bet tada jautemes kaip nuotykiu filmo zvaigzdes...) nuotyki...mums tada buvo sesi na gal septyni metai...pyples kaip reikalas 
viena diena mama paliko mus...