Myliu, susitikim :) :*****

Dėl kažko nesutarėm su klasioku. Jis "dėliojo" mano "meilus" į visokius pažinčių skyrelius su debiliškom žinutėm, aš jam atsakydavau tuo pačiu. Bet vieną dieną sugalvojau genialų planą, kaip jam SU KAUPU atsilyginti.
Na, ne pirmą kartą idėjau internetan skelbimą su jo el. pašto adresu ir vardu. Tik šįkart skelbimas buvo skirtas ne iškrypėliams, o paprastoms jo amžiaus (tai turbūt parašiau "nuo 15 iki 17") merginoms. Jis pagal planą turėjo sulaukti įvairių laiškų. Nežinau, kaip ši plano dalis pavyko, nes juk nebuvo kaip sužinoti, gavo jis tų laiškų ar ne. Bet kita plano dalis pavyko puikiai, ir vieną laišką jis tikrai gavo bei į jį, kaip aš ir norėjau, atsakė. Tas laiškas turėjo paskęsti tarp kitų gautų laiškų ir nesukelti įtarimo (dėl laiškų gausos, tas mano klasiokas, Deividas, turėjo suprasti, kad jo 'meilas' puošia pažinčių skyrelį). Nes tas svarbiausiasis 'ymeilas', kaip jau tikriausiai įtariate, buvo nuo manęs. Tiksliau nuo mano personažo, Danguolės Marčiulytės. Pasistengiau parašyti taip, kad jis susidomėtų, bet neužuostų klastos. Deividas ant kabliuko užkibo, ir pradėjau traukti žuvelę ant kranto.
Mūsų, tiksliau jo ir Danguolės, susirašinėjimas įsibėgėjo. Vedžiojau jį už nosies, "išdūrinėjau", jaučiau, kad jam patinku. Ypač patikti pradėjau po to, kai jis pagaliau prisiprašė "mano" nuotraukos. Aš, gudrus lapinas, panaršęs internetą, suradau mėgėjišką neprastai atrodančios panelės nuotrauką, bet ir ne pernelyg gražios: ir vėl tam, kad nesukelčiau įtarimo.
Aišku, ir jis neliko man skolingas. Gavau nemažai jo paties, jo šuns nuotraukų, taip pat ir paso kopiją... Taip pat linksmai leidau laiką, pasakodamas kitiems apie šį "meilės paštą". Turėjau nemažai jo intymių laiškų, jaučiausi, tarsi skaityčiau jo dienoraštį. Kalbant krepšinio terminais, prieš rungtynių pertrauką rezultatas buvo 100:0 mano naudai, o jei tas "meilės paštas" būtų buvęs kova ringe, bučiau nemenkai jį "išgražinęs".
Ir štai artėjo laikas nokautui. Laikas visiškam sutriuškinimui ir absoliučiam mano triumfui. Jis pažemintas, aš nugalėtojas. Aš - "proto bokštas", o jis turėjo pasijusti visišku idiotu. Ir apie tai būtinai turėjo sužinoti mano sąmokslo liudininkai.
Taigi, po ilgo susirašinėjimo, pagaliau atėjo metas susitikti. Ilgai įkalbinėti nereikėjo. Jis juk taip buvo ištroškęs "mane" sutikti (žinojau tai iš jo kalbų mokykloje). Parašiau, kad atvažiuoju dėl tam tikrų priežasčių į jo gyvenamą miestą (neva dėl geografinių sunkumų negalėjom susitikti anksčiau, o iš tikrųjų norėjau daugiau aukos laiškų ir fotografijų, nes buvome su bendrininkais sumanę kurti tinklalapį apie mūsų suktybę). Susitarėm dėl pasimatymo ten ir ten.
Danguolė, žinoma, nepasirodė. O jis, kaip vėliau pavyko išsiaiškinti, atėjo, nešinas gėlių puokšte. Vargšelis... Jį tikrai matė visi aplinkiniai. Apie tai, be abejonės, sužinojo ir visi sąmokslo liudininkai-bendrininkai-moraliniai rėmėjai. Pats Deividas apie tai, jog buvo apgautas, išjuoktas ir sutryptas kaip cigaretės nuorūka, nieko ir šiandien nenutuokia. Mums buvo linksma. Tačiau internetinio puslapio nusprendžiau nekurti ir visus laiškus bei nuotraukas ištryniau. Su manim palyginti jis šiukšlė (tai įrodyta!), ir vis dėlto nekaltas, kad yra durnas, - pamaniau. O po absoliutaus nokauto gulinčio nieks nebemuša. Ir orkos, žiauriai pažaidę su reliatyviai mažais ruoniais, juos paleidžia plaukti krantan...