musu generalinis vadovas

Nors pasakojimai čia dažniausia apie bezdalus ar tualetus, gal kam bus juokinga, kai papasakosiu neanalinį atsitikimą...

Žodžiu, dirbu aš užsienio kapitalo kompanijoje Lietuvoje. Generalinis mūsų šefas yra užsienietis, būna jis mūsų ofise Lietuvoje maždaug kas trečią mėnesį. Užsieniečių kaip žinia, požiūris truputį kitoks. Tai, kad jis generalinis vadovas iš išorės neatspėsi : ateina į darbą su megztuku, paprastais (bet ne prastais!) džinsais, vasarą – trikotažiniais marškinėliais. Žodžiu, mūsų valytojos labiau išsipuošusios vaikšto (plikais pilvais ir su aukštakulniais… ) Ofisas mūsų nedidelis, žmonių dirba nedaug. Klientai pas mus nevaikšto, mes vykstam pas juos.
Na, vieną dieną darbe per pietų pertrauką nuėjau į parduotuvę apsipirkti. Parsinešu didelį maišą su pirkiniais – kad po darbo prekybos centro eilėse nereikėtų stovėti. Ir kaip tik grįžau – mano tiesioginis šefas taip netikėtai prisistato: ruoškis, važiuojam.
Ką darysi, darbas toks. Pasiimu rankinę, bloknotą ir išvažiuojam mes pas klientus. O maišo su pirkiniais nesiveši gi. Paskambinu vyrui ir sakau:
- Palikau darbe maišą su maisto produktais. Užvažiuok vakare po darbo į ofisą ir paimk. Ir dar laptopą kartu mano užgriebk, turiu vieną dokumentą pabaigti.
Sukroviau aš jam viską, ką reikia paimti savo darbo vietoj ant kėdės ir išvažiavau su šefu. Kiti darbuotojai buvo išvažinėję su reikalais, kai kas atostogavo. Žodžiu, ofise liko tik mūsų generalinis vadovas prie kompiuterio.
Vakare vyras parvažiuoja, parveža mano daiktus ir sako:
- Žinai, mačiau aš jūsų ofise naują sargelį. Diedukas toks, su megztinėliu prie kompo sėdėjo. Dar paburbuliavo man kažką. Ai, ką aš ten kreipsiu dėmesio į visokius senius, pasiėmiau Tavo maišą produktų, kompiuterį ir išėjau. Jis dar bandė šūkauti man iš paskos, bet šveplai kalbėjo, nesupratau.
Aš taip apstubau:
- O Tu nors pasisveikinai? Ten gi mūsų generalinis buvo, mes jokio sargo neturi...