meile ir pirdalai

Buvau as kurioje tai n-toje klaseje paslapchiom iki ausu isimylejusi viena savo klasioka, kurio suolas buvo tiesiai uz manojo. Aishku, jis buvo pasiuchiausias klases bernas, o as buvau pirmune. Buvo toks amzius, kad buvau su vaikiukais labai nedrasi tai i savo meiles objekta net kreiva akim nedrisdavau per pamokas paziuret, nors jis nuolatos ten visokius shposus ishdarinedavo! Sededavau kaip kuola prarijus, kad tik jis nesuprastu kaip labai jis man rupi. Viena tokia, itin keistai tylia popiete klaseje, kai net didziausi trukshmadariai nuo mokytojos monotonishko balso snuduriuoti pradejo, as, uzsisvajojusi apie savo "meile", palinkau shiek tiek i prieki, uzsiguliau ant suolo ir... o siaube, netiketai pirstelejau! Zvimbianchioje klases tyloje tai tiesiog pokshtelejo. Visi is karto sujudo, pradejo juoktis ir dairytis, is kurios puses tas garsas atejo. Pirmiausia, aishku, itarimas krito ant mano "meiles" nes jis dar ne tokiu dalyku pridirbdavo. Kiti pradejo ji pirshtas badyti, o tas tik juokiasi... As, kaip ir visi, atsisuku i ji siaubo pilnomis akimis ir bandau ishspausti is saves kikenima, mol ne as chia kalta. O jis ziuri man i akis ir toliau juokiasi. Bet neishdave tada jis manes, visa kalte prisieme sau! Uztat as ji nuo to laiko dar labiau mylejau...iki kol ishejom i atskiras klases Tik tada jau tikrai niekuomet nebedrisau i ji akiu pakelti.