Leninas, kuris rodo ranka

Kur Leninas ranka rodė?

Vilnius. Studentas. 1989 - ieji sausis.

Studentiškas savaitgalio vakaras - sekmadienis. Ir mes grupelė "bendrabutinių kaimietukų" patraukiam i "Amicus". (tuometinis "superklubas" su Arnu Klivečka už pulto). Pirmadienio paskaitos dar oi kaip toli, o vakaras į paneles pasidairyti, ar nuotikį surasti - pats tas ...
O merginos - o kokios merginos... Ir viena už kitą gražesnės, ir mandresnės, ir puikesnės... O svarbiausiai - aukštos kaip kartys... Musu 4-riu muškietininkų ūgis - Prancūziškas (apie 6 metrus ir 80 cnt.) arba apie 1,70 m kiekvienam .
-Jus kaip norit, o aš einu prie kokios nors blondinės prisiglausti... pasakau saviems muškietininkams.
-tada mes tau išrinksim ... pasiūlo Aramis
kas, kas - o jis tai skoni turi
-Pirmyn, vis tiek tai bus tik pasivaikščiojimas iki raketinės įrangos žemė-oras... greičiausiai pasakys "nešoku", o jos (ustanovkės -zemle vozdux) pačios gražiausios nes mažu mergaičių ir nesimato - pagalvoju...
Rodo man pirštu į aukštą, puikutę šotenę... tik prieš tai turiu praeiti testą, kad įvertintu mano kablų didumą ir galimybę pasistiebus jos lūpas pasiekti. Teks dar praeiti šalia jos, kad vertinimo išvados objektyvios būtu ir atitktu leidžiamus nukripimus nuo normos.
Valio! Testas išlaikytas. Išvada - mažesnis, gal tik vos, vos.
Po kelių minučių jau spaudžiu jos liemenį ir...
kaip visada - telefonas (kuriuo turbut neskambinsiu), vardai (kurį kaip keista pasakau savo) ir tikiuosi jos vardo teisėtumu, jos šuniukas (kuris pats gražiausias) - beje nemelavo... ir t.t.
-Aš paskambinsiu... (galbūt)... Ir pabiram kas kur - ji į tolimą miegamąjį Vilniaus rajoną, o aš i netolima "baraką"...
Pirmadienis. Sesija dar toli, galvą skauda, paskaitos vyksta... O mes miegam - juk vakar buvo sekmadienis. Ir nuo pirmadienio mokytis nuodeminga...
Užvaldo baisi "savaitės pradžios" depresija. Nusliukinu iki telefono automato ir bandau prisiminti telefono numeri ir varda vakarikštės šotenės...Kažkaip pataikau...
ir....
-labas
-labas
-kaip gyveni?
-gerai
-o tu?
-ir aš gerai
-susitinkam?
-gerai
-kur?
- kujfgehrbvjk (kažkoks neaiškus pavadinimas, kurio pas mus kaime nėra)...
- gal tada prie Lenino - sakau
mergina nesipriešina tik pataria "prie kampo kur Leninas ranka rodo". Nelabai aš žinau į kurį kampą jis ten ranka rodo, tačiau pažiūrėsiu ir pamatysiu (pagalvoju) - vis tiek i komunizmo puse "kaip nors rasiu" pagalvoju.
Ir štai sutartu laiku aš prie koncervatorijos į kurios vieną iš kampų rodo Leninas ranka, tačiau jo plaštaka nukreipta į kitą kampą. ??? Dilėma.........
-stovėsiu per vidurį - pagalvoju.
O kas ten??? - ji jau manęs irgi laukia. Aha - pati stovi per vidurį - kampo negali atsirinkti ....
-labas - pasisveikinu
-labas
-kaip sekasi? - paklausiu
-puikiai
-turbūt manęs pasiilgai? - neatstoju
-nežianu
-tai einam kur nors ar čia ir stovėsim? bandau pokalbi palaikyti
-kur?
-na kur nors, kur gražu ir gera, kur tavo akis kaip reikiant pamatysiu, o gal luputes suvilgdysiu...
-tu visada toks naxalas? - dabar jau ji klausia
-ne, tik kaip isimyliu - neatstoju
Ir čia iš koncervatorijos išvirsta jis - dviejų metrų studentas-muzikas, tačiau sulinkęs ir dar su senelio akiniais. Ir merginos ižuliai klausia.
-kas čia toks...
-o pats kas busi - bandau būti kietas. Dar spėju suformuluot mintyse sekanti grasinimą ir jo akinių tvirtumą įvertinti.
Tačiau čia atomazga - mergina bučiuojasi su akiniiuotu maumu ir kabinasi į jo parankę... dar paaiškina tam dilbai, kad aš čia bandau meilėje prisipažinti...
Stoviu kaip per "egzą" ir jaučiuosi apkakotas taip, kad nors duok kam nors i fizionomiją...
Porelė nueina, o aš... Aš stoviu ir žiūriu į Lenino ranką ir plaštaką - nejaugi jis į šviesų komunizmo rytojų rodė... Aš išdurtas, apkakotas ir net neužvažiavęs tam dilbai į marmuzę. O dar ta dilba, kuri šiandien buvo dar aukštesnė. Blemba - kaip mane sutubdė.
-Einu, atidėta studentišką stipendiją pasimatymui, naujiems batams išleisiu - pagalvoju, bet vis dar stosviu kaip įkaltas...
Ir čia mano mintis perskorodžia
-labas
-čia tikrai Tu? - tepasakau ir dabar taip susviruoju, kad vos negriunu...
-labas, atleisk truputi vėluoju, bet ir tu ne prie kampo, o prie centrinio įėjimo... pasako gražutė šotene, kuri ir ne tokia aukšta kaip to akiniuoto ožio...
tada aš buvau toks laimingas, ir toks gražus, ir toks jaunas, ir toks tokiausias...
Mes ėjom Gedimino prospektu, kalbėjom apie viską ir nuoširdžiai (net apie mano paskutinį nuotikį)- dėl visko apkaltinau nepakankamą "Amicų" apšvietimą, valgėm karštą šokoladą (Gedimino prospekto vienoje iš kavinių)... ir dar ilgai, ilgai kartu buvom laimingi. Po to buvo dar daug, daug ko... Netgi bučinukų ir daugiau... Tačiau tai jau kitas pasakojimas ....