Lakūnas

Ši tikra istorija įvyko nedideliame Lietuvos kaimelyje puikią vasaros dieną prieš 14 metų. Kaip žinote žemėje, o kartais ir kaimeliuose visada atsiranda žmonių, norinčių pakilti į dangų. Butent toks ir buvo mūsų kaimo šviesuolis ir mūsų draugelis Juozukas. Jo galva visada buvo primušta įvairiausių minčių, kaip pakilt į dangų. Sovietmečiu, kai vyko ši istorija, galimybių ne tiek jau daug buvo, nebent kolūkio "kukurūznikas" paskraidindavo trąšas bebarstydamas.
Taigi, vieną sykį stipriai pasisekė ir Juozukas gavo desantinį parašiutą DUP-1 (desantnyj upravliajemyj parašut). Senas buvo tas parašiutas, bet tuo metu mums atrodė labai įspudingai. Turint tokį daiktą, kaimo šviesuoliui (kiti iki to nedasigalvotų) Juozui pradėjo bręsti išganinga mintis, kaip jį panaudoti ir paskraidyti.
Pagaliau vieną saulėtą vasaros rytą viso kaimelio vaikinukai ir merginos, nors tiek ten mūsų tebuvo, susirinkome kolūkio aerodrome (pievoje) realizuoti gyvai Juozo sumanymo. Pasirengimui buvo suvežta visa tam reikalinga amunicija ir atvaryta technika - "Moskvič" automobilis Juozo buksyravimui. Pritvirtinę Juozą prie parašiuto tvirtai virve pririšome jį prie mašinos kablio ir po kelių pasirengimo minučių ilgai lauktas STARTAS. Mes susėdome į automobilį, iš lėto įtempiame virvę, Juozas po truputį bėga ir pirmyn. Varom, Juozas nekyla, varom dar greičiau, nekyla, paspaudžiam dar, nekyla, dabar greitis jau keturiasdešimt kilometrų per valandą!!! Žiūrim Juozas išsprogusiomis ar tai iš laimės, ar tai iš baimės akimis dar bėga, bet žingsniai dabar jau po keturis - penkis metrus...
Na kagi, paskristi jam tada taip ir nepavyko, bet kas galėtų pasigirti bėgęs 40 km/val greičiu ir tokiais žingsniais. O mums jis padovanojo nepakartojamą reginį kurio nepamiršim visą gyvenimą, tas mūsų kaimo šviesuolis Juozukas. Beje Juozo į Minsko lakūnų mokyklą nepriėmė, nes nepraėjo medicininio patikrinimo....