Kaip mes buvome per plauką nuo mirties

buvo gana saulėta šios vasaros diena. mes susitikom su Renata, užsukom į Klaipėdos Gavnopolį, nusipirkome Provizijos ir Šio Bei To ir nuėjome iki perkėlos. perkėloje padarėme tai, ką joje daro daugelis normalių žmonių - persikėlėme su keltu į kitą marių pusę. ir persikėlėme mes ne šiaip sau - tikslas buvo 12 hektarų suš.ikto tiesiogine to žodžio prasme miško. na, kitaip tariant - kormoranų ir pilkųjų garnių kolonija, esanti iškart už Juodkrantės. na, išgėrėme Šio Bei To ir nuėjome tranzuoti. iškart sustojo vokiškas babajus su lietuviška boba ir be nuotykių nusigavom ten, kur mums reikia. pasivaikščiojom po mišką, ar, tiksliau jo liekanas (jis galėtų tapti kultine gotų vieta - atrodo įspūdingai) ir nuėjome link marių. galvojom pažvęjoti, bet neturėjom kabliukų, tai nusprendėm žvejoti tinklais. tinklų taip pat neturėjom, bet juk jų mariose netrūksta... dar atsigėrėm Šio Bei To, užkandom Provizijos, prisipūtėm valtelę (keliamoji galia - 90kg, mes su Renata ir visais daiktais mažiausiai 140 svėrėm...) ir išsiyrėm pasiplaukioti. plaukiam, srovė po truputį neša link marių vidurio, mėgaujamės Šiuo Bei Tuo ir likusia Provizija... beje, užmiršau paminėti, kad irklų tai mes neturėjom... ne pirmas kartas rankomis irtis, galvojam.
paplūduriavus kažkuriai iš mūsų kilo geniali idėja - plaukti tiesiai į Dreverną, kuri turėjo būti kitam krante. na.. plaukiam tai plaukiam. iš pradžių tas kutas krantas atrodė netoli, o vėliau, vis labiau vakarėjant su siaubu pastebėjom, kad tolsta ABU krantai... na, bet vis tiek irkluojam... rankomis...
netikėtai tinkluose pamatom kažką labai didelio šokinėjant. galvojam, jėga, kažką sužvejojom. priplaukus artyn paaiškėja, kad sužvejojom kormoraną: jis tinkluose įsipainiojęs ir išlįsti negali. po gerą pusvalandį trukusios gelbėjimo operacijos kormoranas nuplaukia laisvas. o mes plaukiam toliau į kitą krantą...
plaukiam...
vis plaukiam...
ir toliau plaukiam...
krantas neartėja, temsta, smagu.
debesys pradeda kažkaip keistai mirksėti. nesuprantam, kas tai.
suprantam vėliau, kai visiškai sutemsta ir pasigirsta GARSAS. na, aišku, perkūnija ir žaibas. bet, atrodo, dar toli. kad negirdėtume perkūnijos, dainuojame. ypač tinka dainos "kai perplauksi upę" ir "aš numirsiu vis tiek".
kuo toliau, tuo labiau pavargstu, mes šlapios guminėj valty be irklų žaibuojant, krantas neartėja, tuo tarpu Juodkrantės šviesos tolsta...
po kelių valandų beprotiško-desperatiško irklavimo valtelės dugnas pradeda braukti dugną. jėė, krantas! bet reikia iki jo nusikasti... iš valties iškeliam kojas... ir jos susminga į gličią masę, vadinamą dumblu, o aplink kojas vyniojasi vandens augalai. vanduo juodas, dangus juodas, žodžiu - tikra tamsa, kurią kartais nušviečia žaibas. iškeliam kojas ant SAUSUMOS ir...
ten - lopinėlis, kurio vos užtenka atsistoti.
apsimaunamm batus, kad nepersidurtume kojų ir brendame palei nendres, lyg ir žyminčias kranto liniją.
nendrėse šokinėja kažkokie gyviai, iš garso sprendžiant, jie gali būti Dideli bei Nuožmūs...
marios pradeda gilėti, sakau Renatai, gal plaukiam palei tą krantą...ji iš pradžių atsikalbinėja, bet vėliau kur dėsis - sutiko. vėl irkluojam. rankas skauda nežmoniškai, bet padvėsti tą naktį tikrai nenorėjau, o išsikapstyti iš tos balos reikėjo. pagaliau pamatėm įlanką-kanalą kažkokį, medį, ir išgirdom lojant šunis. plaukiam ir žiūrim - krantas, prie jo kžkokia valtelė prišvartuota...
apsidžiaugiam nežmoniškai ir...
BUM.
krantas yra aptvertas vieline tvora.
mes, sušalę, šlapios, žaibuojant plūduriuojam prie metalinės tvoros. jėga.
paplaukę toliau radom krantą ir išsilaipinom. reikėjo pasiekti kelią, bet tai jau buvo vieni niekai.
pasiimti atvažiavo mano tėvas, o valtį mes pradūrėme peiliu...