is barako gyvenimo

pavasari barako aukletoja dalyjo didziulius ciuzinius is pirmo auksto.gyvenau penktam,tad biski turejau vargo kol ji uztempiau,kelio nematytadama,vos nenuriedejau laiptais,bet cia ne esme.man pavyko siap taip uzvilkt,bet mano lova buvo per maza tam ciuziniui,pradejau ji ten grust kaip imanydama ir jus spekit lova issinere is vyriu ir teskes vienas galas ant grindu.perbalau,nu sakes galvoju,dabar teks uz lova sumoket! kazkaip ja ten sutaisiau,sukisau bet kaip,kaip tik ir ieina aukletoja:
-Nu kaip tau cia sekas?
-nu netelpa ciuzinys..
-Turi tilpt niu,tuoj paziuresim.
A ukletoja ten pradejo krapstytis,as aju nebekisu net nagu,pi..t lova vel isinere...siunkiai nuriju seiles...
-Aukletoja,jus lova sulauzet! Ant ko dabar miegosiu?
Aukletoja atsitiesia ir pasiziuri:
-Vot tu velnias!