ir atsitik tu man taip:)

Beskaitydama pasakojimus prisiminiau ir as viena linksma (tada taip neatrode) istorija, kuri nutiko man, kai dar mokiausi mokykloje, kazkur 11-toje klaseje.
Budama 10-toke pradejau draugauti su savo klasioku. Jis buvo bene linksmiausias, smaiksciausias, keisciausias, traukiantis i save demesi, berniokas klaseje Galiu pasakyti, kad kai tik atejau i nauja klase (10-je klaseje kaip tik atejau mokytis i kita mokykla), man jis net nepatiko, bet veliau taip gavosi, kad pajautem vienas kitam simpatija ir jis pasiule draugauti. Zinoma, didesne simpatija jaute jis, na, o as pirma karta "rimtai" draugavau. Na, man buvo 16-ka tada ir viskas buvo labai rimta
Taip ir buvo is pat pradziu Nors musu draugyste buvo grazi, bet nebuvau pratusi buti su vienu zmogumi ir visur eiti su juo. As turejau daug draugu, man patikdavo issprusti kur nors ir vienai Bet su kitais as neprasidedavau, ta prasme nebuvau jam neistikima (hehe, mes tada dar nebuvom perzenge TOS ribos.Zinoma, tada reikedavo griebtis melo. Taip gavosi ir ta karta, kai as su pusbroliu ir jo draugais is varem i kazkoki baliuka. Net neprisimenu, ka sumelavau savo brangiajam
Kita diena ateinu i mokykla ir per biologijos pamoka pasakoju viska savo geriausiai draugei (tas ritualas butinas!) praeito vakaro nuotykius ant lapo popieriaus. Mazdaug taip: as parasau sakini-perduodu jai, ji paskaito, paraso ka nors, perduoda man ir t.t. kol neispasakojau visos istorijos ir visu smulkmenu apie ja (per pamoka kalbetis nevalia, todel kito budo neliko Na, papasakojau as jai, pasijuokem ir tiek.
Po kiek laiko, jau namuose, biologijos vadovelyje randu ta pati lapa, kuriame isdestyta visa istorija su klausimais ir komentarais i juos. Nusisypsau perskaiciusi, suplesau ta lapa i nelabai smulkius skutelius ir paskleidziu juos antrame stalciuje ir zinoma, pamirstu...
Nepamenu, jau po kiek laiko, turiu sveciu - atejo mano draugas. Mes pradejom kazka sneketi apie pasitikejima. Jis paklause, ar gali paziureti mano stalcius, jei nieko nuo jo neslepiu. Sakau, zinoma, nieko as ten neturiu ir gali net neziureti! Buvau 100% isitikinusi, kad ten nieko TOKIO nera!!!! Ir ka gi, buvau suciupta Jis istrauke tuos lapelius ir paklause, kas cia...Ivyko karas, grumtynes, as, zinodama jo buda, nujauciau, kad jis nepatinges ir sudelios tuos lapelius O ka as, maza mergicka galiu pasisakoti pries ji, juk jis stipresnis, nusisuko ir pradejo delioti, o as sokineju aplinkui kaip kokia varna, prasydama atiduoti Nenorejau del tokios nesamones pyktis su juo. Bet man nieko kito neliko, tik nuslinkti i virtuve ir laukti...Ojojoj, kaip as durnai jauciausi, dar dabar prisimenu ta jausma Kalte, sumisusi su nezinia. Kas dabar bus? Ka jis man sakys, o svarbiausia- ka sakyti man? Juk as cia kalciausia! Nebegalesiu kaltinti jo, kad nors truputi nusukciau ugni nuo saves!Kaip issisukti ir islipti is vandes sausai? Zinojau, kad jis mane labai myli ir tai ji baisiai iskaudins, bet ir as nenorejau prarasti draugystes...AS NIEKO BLOGO NEPADARIAU! Tai kartojau sau, puikiai suprasdama, kad tai netiesa. Ir ka gi, kai pamaciau jo veido israiska, norejau skradziai zeme prasmegti, toks baisus jo zvilgsnis buvo! O Dieve, pamaniau, man galas!
Atomazga buvo tokia, kad mes zinoma baisiai susipykom, as neturejau jokio alibi kaip isnesti sveika kaili (nors bandziau! Vistiek likau kalta (kaip kitaip?) ir prisiekiau sau, kad daugiau tokiu klaidu nedarysiu (ta prasme, busiu atsargesne) Po to mes dar ilgai isdraugavom ir pries 12-tos klases baigima issiskyrem. Buvo per ta laika dar daug panasiu bajeriu, bet gal kita syki papasakosiu Vistiek likom draugais, o musu draugyste prisimenu kaip vaikiskai linksma, lengva ir sviesu savo gyvenimo laikotarpi