Degtinėlės pasekmės

Žodžiu... tai buvo bene juokingiausias vaizdelis, kokį esu mačiusi. Ir gėdingiausias tiems, kurie tą vaizdelį ir sudarė.
Taigi, mokslo metų pabaiga, mūsų klasė išsiruošė į žygį su palapinėm. Na žinot, svajonė nuo senų laikų išsipildė, visi laimingais veidais, nešini kuprinėmis, žygiuoja vingiuotu keliuku miškelio link. Iš priekio - auklėtoja mūsų, gale - dar viena mokytoja, lydinti mus. Tai va, skamba ausyse kikenimas, visi jau mato akyse, kaip su pasimėgavimu šoks į ežerėlį atsivėsinti. Merginos svarsto, kur čia saugiai bus galima persivilkti, o vaikinai - kaip gi čia reikės sugauti merginas bepersirenginėjant. Žodžiu, aštuntokai mes dar. Natūralu...
Na, štai susiradom ežeriuką tolėliau nuo civilizacijos, statomės palapinės, kuriam laužą, visiems linksma, bernų galvose nepadorūs ketinimai ir degtinės buteliukai jų kuprinėse. Kaip visada...
Ant liepsnelės traška besiskrudinančios dešrelės, ežeras banguoja nuo audringų bernų šokinėjimų, merginos paeiliui persirenginėja palapinėse, kitos - saugo, kad klasiokai nelįstų. Na, viskas baigiasi laimingai. Visi pliuškenasi vandenėlyje, uosto ore betvyrantį traškių dešrelių kvapą. Mergaitės gražios, berniukai apsvaigę... įprasta diena.
Galiausiai po truputį ima temti. Mokytojos jau baido visus į palapines, ten - mergaitės, ten - berniukai. "Per 10 metrų vieni nuo kitų!"-staugia. Na, gerai, kol kas viskas einasi sklandžiai. Bet štai vaikinukai tyliai išsmunka iš savo palapinių, paspardo į merginų palapines kviesdami išeiti ir mus, ir visi nutipena giliau į miškelį. Aš irgi nuėjau kartu. Nepraleisiu šio įvykio... būsiu pati tikriausia liudininkė.
Degtinės buteliai žaibišku greičiu tuštėja, raudonos akys merkiasi, galvos apsunksta, dvokia... vienas iš klasiokų (šiuo metu jį vadinsime Marcu), kuris buvo įkalęs, tikriausiai, daugiausiai, pakyla nuo žolės žemėta subine, pakelia galvą, "kietc bičas" gi... bonkę į šalį, kojos veda zig zagais, traukia vyrukas palapinių link. Visi "kur tu eini, durniau? Pamatys tave girtą, gausi į snukį. Grįžk, debile tu" ir pan... Bet ne, Marcas, didvyris, nė nesiruošia gręžtis atgal. Žygiuoja sau toliau krūtinę išrietęs. Visi stebi kur gi tas pijokas keliauja. Oi oi... suka gi, pacanukas, auklėtojos palapinės link. Negerai šitaip - visi nujaučia. Bet Marcas drimba priešais auklėtojos palapinės, atsega užtrauktuką ir įvirsta vidun. Bet - o stebukle! - nė garselio! Tylu tylu. Ir niekas nesupranta kodėl... taigi, dar luktelėję kokių dešimt minučių, visi nutarė pažėt, kas ten dedasi... visi sulenda pažiūrėti, kas palapinės viduje. O ten...... nieko nesimato. Mhmmm... vienas klasiokas (Rimčius) greitai nubėga pasiimti žibintuvėlio. Atsargiai, su nekantrumu pašviečiame į vidų... o ten guli mūsų drūtoji auklėtoja antklodėmis apsikamšiusi, o Marcas, apsikabinęs auklėtoją, snaudžia sau išsivėpęs. Seilės varva iš burnos, ant trumpikių keista šlapia dėmė visiems sukėlusi įtarimą. Po minučiukės apžiūrinėjimo visi lūžta juokais. Auklėtoja šokteli vietoje ir pamačiusi, kas aplink ją vyksta, nė nelaukusi ima atlikinėti savo pareigas - šaukia ant visų, varo į palapines, pyksta, niršta, ajaaazau... vargšelis Marcas ryte su nežymia mėlyne kaktoje pabudo. Kitą dieną visi, be jokių kalbų, buvome priversti keliauti namo...
Liūdna, bet vertėjo. Patikėkit, tuo metu vaizdas buvo neįkainojamas...