Bubiai žiemą

Žodžiu viskas vyko gilia žiema buvo šalta ir daug sniego.Tai buvo labai seniai nepamenu kiek man metu buvo.Veiksmas vyko pakeliui i garaža, ėjome aš tėtis ir sesute.Tete ėjo pirmas na o mes iš paskos sekėme.Viskas prasidėjo nuo to kai tėte snarglį išsiputė vienu pirštu pridėjęs prie vienos šnervės, o paskui analogiška veiksma atlikes su kita... JAM PAVYKO, liūliu neliko.Aš turėdamas nedidelę slogutę(pasirodo kad ji jau nebuvo tokia ir maža),pasidomėjau kaip jis ten viska atliko, su visom smulkmenom.
Nusprendžiau ir aš pamėginti šį "nuostabų" būdą nosiai atlaisvinti.Na ir ka, BANDAU... vaizdas toks, truputį pasilenkiu į priekį, kad saves peapsidirbčiau, nuleidžiu galva, užspaudžiu viena iš šnervių ir VARAU... tik šnypšt, ir turiu jau viena dredantį varveklį kabantį KAIP ŠVYTUOKLĖ po nosim, DAR RUPUŽĖ PRIE LŪPU LIMPA, visiškai neketindamas pasišalinti. Na o ilgio TAI GAL NET PER DELNA. Sesė su tėčiu jau gulėjo ant sniego už pilvų susiėmę. Tėte jau springsta, sesė miršta, o man tai juokinga, bet juoktis negaliu ŠVYTUOKLĖ neleidžia, vėl man į burna lenda. Tėte per juokus , šiaip netaip samonę atgavęs patare atleist piršta nuo šnervės ir pūsti toliau, matyt pajuokavo , o man ne juokinga, rimtas bajeris , KĄ DARYT? Na pučiu toliau... varveklio ilgis padvigubėjo ir pastorėjo nes iš abiejų šnervių kabėjo po kasą.Sesė jau apsimyžo, tikrąja to žodžio prasme, tėčiui besijuokiant dingo garsas, vaizdas liko - toliau juokiasi. Mano "kasos" susipynė ir toliau sėkmingai trukdė. Ir kaip tyčia - nei servetėlės, nei pašluostės, nei paklodės, n u nieko žodžiu. ir čia pasitaikė po ranka besijuokiantis (be garso) tėvas, nu pasinaudojęs proga, staigiu rankos judesiu nutraukiau jam nuo galvos kepurę ir sulanksčiau drebantį turinį nuo savo nosies i ją, ir atidaviau atgal. Fuuuuuu net akyse saulė nušvito (nors buvo vakaras). Dabar jau sesei garsas dingo. Nu žodžiu tėvas neteko amo, bet pasakyti prieš neturėjo jėgų. Moralas - neklausykit tėvų ir nešiokitės nosines. Vsio atia